„Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau garsių choreografų kaip Kirilas Simonovas, M.Rimeikis atvyksta į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir stato čia spektaklius. Ne tik kyla spektaklių meninė vertė, bet ir tobulėja Muzikinio teatro baleto trupė“, – pasakojo A.Krasauskaitė.
Ne tik šokėja, bet ir choreografė A.Krasauskaitė neslėpė, kad artėjant premjerai labai jaudinasi, nes jaučia didžiulę atsakomybę atlikdama šį vaidmenį.
– Ar lengva per vieną spektaklį perteikti visą Eglės gyvenimą: persikūnyti iš pradžių į naivios mergaitės, o vėliau – į motinos vaidmenį?
– Sudėtinga. Būnant jaunai, reikia nepradėti elgtis kaip brandžiai moteriai... Ir dar sudėtinga, nes pati kol kas neturiu vaikų, o spektaklyje tenka tapti mama. Tam tenka paasitelkti visus aktorinius gabumus.
– Vasarą matėme jaunos balerinos Julijos Stankevičiūtės sukurtą Eglę. Kuo išskirtinė bus jūsiškė?
– Be abejo, mano Eglė bus visiškai kitokia nei J.Stankevičiūtės. Mūsų ir amžius skiriasi dešimtmečiu. Manau, kiekvienas šokėjas stengiasi kurti nesigręžiodamas, nekopijuodamas ir visada savaip.
– Gal Eglė taps naivia auka?
– Nematau Eglės kaip aukos, nors spektaklyje ir nuskamba išdavystės momentas. „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje man svarbiausia meilės tema: Žilvino ir Eglės meilės, Eglės ir jos tėvų meilės, Eglės ir jos sesių meilės. Istorijos atomazga nelaiminga, bet man ji vis tiek šviesi ir tyra. Tai tiesiog jautrus kūrinys, išgyventas ir išjaustas choreografo M.Rimeikio.
– Anksčiau spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ kūrėte Eglės motinos vaidmenį. Gal jis padeda geriau suprasti ir Eglės personažą?
– Įsijausdavau vaidindama Eglės mamą, nors tai ir epizodinis vaidmuo. Tarp Julijos ir manęs buvo užsimezgęs ryšys – labai tikras, šiltas. Scenoje, kurioje Eglė palieka tėvų namus, per pirmąją premjerą man byrėjo ašaros. Ir muzika paveiki, ir choreografinis sudėliojimas.
– Kodėl pasaka apie Žilviną ir Eglę iki šiol vilioja įvairių meno sričių kūrėjus?
– „Eglė žalčių karalienė“ puikiai iliustruoja seną posakį: „Tikra meilė visada nelaiminga.“ Ši istorija turi savą mistinį kodą, kurį bando įminti skirtingo meto kūrėjai. Nežinau to kodo, bet jis yra. Juo užkoduota didžiulė meilė, kurią pražudo skirtingų pasaulių susidūrimas.
– Ar M.Rimeikis – reiklus kūrėjas?
– Reiklus, smulkmeniškas, preciziškas ir kartu – labai gili, jautri asmenybė. Įdomu su juo dirbti, nes šokėją jis tiesiog išgręžia, išreikalauja visų jėgų. Labiausiai imponuoja gilus, nepaviršutiniškas choreografo požiūris į savo darbą. Matyti, kad į „Eglę žalčių karalienę“ jis sudėjo visą sielą.
– Ar šiame spektaklyje tobulėjote kaip šokėja?
– Labai. Man šokti šiame spektaklyje – didelis iššūkis. Dar turiu labai toli nueiti, kad pasiekčiau to, ko pati iš savęs tikiuosi.
Prieš šią premjerą labai jaudinuosi. Nemiegu naktimis. Arba sapnuoju, kad įeinu į sceną ir nieko neatsimenu. Prabundu naktį ir kartoju mintyse choreografinį tekstą. Viską permąstau ir suprantu, kuriose spektaklio dalyse dar turiu patobulėti. Pirmadienį į Klaipėdą atvyksta M.Rimeikis – ir aš jaudinuosi.
– Ar Eduardo Balsio muzika padeda atskleisti Eglės personažą?
– Eglės vaidmuo – muzikos ir choreografijos simbiozė. E.Balsio muzika man patinka, jos mielai klausau. Ir man ji padeda kurti vaidmenį, nes yra bekraštė ir labai išraiškinga. Joje girdimi lietuvių liaudies motyvai, ir man tai labai gražu.
– KVMT sukūrėte daug pagrindinių vaidmenų: Žizel, Liucę iš spektaklio „Altorių šešėly“... Kokią poziciją šioje gretoje užims Eglė?
– Visi vaidmenys mano širdyje turi savo lentynėles ir tarp jų nėra svarbesnio ar svarbiausio. Kuo Eglės vaidmuo išskirtinis? Jaučiuosi taip, lyg artėčiau prie svarbaus starto ir negaliu sau leisti klaidos. Kas buvo mano gyvenimo vaidmuo, galėsiu atsakyti po dešimties metų, bet Eglės vaidmuo – tikrai didelis ir galingas.
– Ar lengva vaidinti įsimylėjėlius su scenos partneriu Mantu Černecku?
– Su Mantu kartu šokame gana seniai. Daugelyje spektaklių esame suporuoti. Labai juo pasitikiu, gerbiu ir myliu. Esame patyrę įvairių situacijų scenoje, tad suprantame vienas kitą be žodžių. Man nesunku vaidinti su Mantu, nes turime ryšį ir nesceniniame gyvenime. Esu verkusi ant jo peties ir taip pat ne kartą esu išklausiusi jį. Gerai pažįstame vienas kitą, tad su juo – nors į karą. Bet ir scenoje reikia nemažiau pasitikėjimo.
* * *
A.Krasauskaitė-Berulė – baleto šokėja, choreografė ir šokio pedagogė. 2008 m. pradėjo dirbti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjų trupėje. 2010 m. įkūrė savo baleto studiją („Aušros Krasauskaitės baleto studija“). 2013 m. tapo Klaipėdos Šeiko šokio teatro choreografe-šokėja.
Sukūrė pagrindinius vaidmenis įvairiuose baleto spektakliuose, pastatė šokio spektaklius „Akvariumai“, „Bjaurusis GAGA“, „Laukimai“, „Tikroji dinozaurų istorija“. Su KVMT šokėjų trupe ir kitų trupių baleto solistais 2017 m. sukūrė šokio spektaklį „Karmen“ apie stichišką moters prigimtį ir gaivališkos energijos išlaisvinimą.
2018 m. kūrėja už šį spektaklį Jaunojo menininko debiuto kategorijoje pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.
