Kažin kokia šiek tiek graudi aukštaitiška intonacija, nors reiškiamos mintys dažnai skleidė visai ką kita, kad ir džiugesį tuo, jog dabar visi gali filmuoti, kiekvieno kišenėje yra telefonas su kamera. Tai puiku, sakė legendinis avangardinio kino Metras, raginęs lietuvius „nesibėdavoti“, įsiklausyti į dabartį ir pasiduoti angelams!.. Bet aplink mus tik ir girdisi nesibaigiančios „bėdavonės“, nebent pabėgai nuo jų į „Gaidos“ koncertą.
Lietuviški opusai skambėjo labai šviežiai
Jei taip padarėte, įsitikinote, kad devintos festivalio dienos koncertas Nacionalinėje dailės galerijoje pavyko visais požiūriais, tikras penas ir jausmams, ir protui. Vienas po kito sekę programos numeriai keitė žvilgsnio į muziką rakursus, kartu teikdami ir smagių atradimų. Pastarieji susiję su mūsų, ne festivalio svečių, muzika, sukurta ne šiemet ar pernai, bet prieš kelis dešimtmečius ir suskambėjusia labai šviežiai. Juk Broniaus Kutavičiaus vokalinis ciklas „Ant kranto“ gimė 1972 metais, taigi kone prieš penkis dešimtmečius, o koks jis tebėra gyvas ir aktualus. Galime lyginti su pasaulinės klasikos šedevrais. Visiškai naujai skambėjo ir Juliaus Juzeliūno kamerinė kantata „Gėlių kalbėjimas“.
Koncerto programą, kurioje buvo minėti B. Kutavičiaus ir J. Juzeliūno opusai bei dviejų niujorkiečių Tristano Pericho „Interface“ ir Philipo Glasso „Mishima“, parengė Valstybinis Vilniaus kvartetas ir dainininkė Gunta Gelgotė.
Gunta Gelgotė debiutavo „Gaidos“ festivalyje
Skaidraus soprano vokalistė Gunta Gelgotė „Gaidos“ festivalyje pasirodė pirmąsyk. Šis debiutas įsimins ilgam. Dainininkė turi ne tik gražų balsą, kurį puikiai valdo, bet ir neabejotiną aktorės talentą. Išraiškinga žvilgsnių ir gestų kalba papildė įtaigų jos dainavimą, kupiną spalvų, jautrios dinamikos ir tikslaus intonavimo.
Į šį dainavimo aspektą noriu atkreipti ypatingą dėmesį, kadangi nūdienos kompozitoriai vokalistams rašo sudėtingą derminiu požiūriu muziką, neturinčią organizuojančio dermės centro. Tokia muzika reikalauja itin geros, kartais tiesiog absoliučios klausos. J. Juzeliūno kūrinio melodinės kreivės su laisvai šuoliuojančiais intervalais tikrai nėra patogios dainuoti, tačiau G. Gelgotės interpretuojamos jos skambėjo įtaigiai. (Šviesios atminties profesoriaus Algirdo Ambrazo žodžiai apie kūrinyje juntamą romantinę dvasią skirti bendrai kūrinio aurai, bet ne konkrečiai muzikinei kalbai.)
Solistė dainavo taip, tarsi pasakotų asmeniškai išgyventą istoriją. Kaip rašė Jonas Mekas: „Aš NEŽINAU, ar saulė / padarė tai, / lietus ar vėjas – / bet man labai gailėjos / ir sniego, ir baltos spalvos.“
Atliekant B. Kutavičiaus „Ant kranto“ G. Gelgotės interpretacija įgavo tokio vaizdingumo, kad galėjai tiesiog išvysti besikeičiančią jūrą, pasijusti iš tiesų sėdįs ant kranto. Naujai kuriamą muziką G. Gelgotė atlieka ne pirmąsyk. Įsiminė jos sėkmingas pasirodymas Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, įkvėpęs kompozitorę specialiai šiai atlikėjai sukurti duetą su fleita „Labirintas“.
Koncerto klausiusi G. Gelgotės dainavimo profesorė Regina Maciūtė, atlikusi abiejų kūrinių premjeras ir po to daug sykių juos dainavusi, nuoširdžiai džiaugėsi: „Gunta dainuoja geriau už mane.“ Mano atmintyje tebegyvas B. Kutavičiaus „Ant kranto“ pirmasis R. Maciūtės atlikimas su keturiais altais (pirmoji kūrinio versija) Mažojoje filharmonijos salėje...
Vilniaus kvartetas ir lietuvių opusai
Kol kas daugiau minėjau solistę, tačiau bene didžiausias šio vakaro meninis krūvis teko Vilniaus kvartetui: Daliai Kuznecovaitei, Artūrui Šilalei, Girdučiui Jakaičiui ir Augustinui Vasiliauskui. Kvartetas pasirodė dviem amplua: kaip solistės partneris ir kaip savarankiškas interpretatorius. Mano galva, kone sudėtingiausia užduotis kvartetui teko atliekant J. Juzeliūno „Gėlių kalbėjimą“.
Vokalinė ir kvarteto partija juda tarsi dviem skirtingais bėgiais, lineariškai. Kvartetas kuria savarankiškai artikuliuojamą emocinį ir vaizdinį foną, kartais vibruojantį, šiurenantį, ošiantį, kartais emocingai sproginėjantį. Taiklūs stygininkų štrichai suteikė muzikai reikiamų atspalvių ir kartu neapibrėžtumo, primenančio dulsvų spalvų siurrealistinį paveikslą.
Beje, tą siurrealistinę plotmę ryškino ir keistoki instrumentų balsų intonaciniai deriniai, vietomis panėšėję tiesiog į „falšyvą“ grojimą. Greta J. Juzeliūno opuso B. Kutavičiaus partitūra atrodė tarsi harmoningas, aiškus ir laisvai alsuojantis muzikinis statinys, kuriuo grožiesi be pastangų. Tiesiog grimzti į muzikos gelmes.
Du amerikiečių muzikos veidai
Tristano Pericho „Interface“ styginių kvartetui ir keturių kanalų vieno bito elektronikai pravėrė duris į matematikos ir elektronikos jungties galimybes. 2007 m. sukurtas opusas klausėsi gerai ir neatrodė toks komplikuotas, kaip apie jį parašė pats kūrėjas.
Žinoma, kvartetas turėjo darbo skaičiuoti taktus ir girdėti iš garsiakalbių sklindantį pulsuojantį garsą, bet atliko tai, mano galva, išties sėkmingai. Kompozitorius apie šią gyvo ir negyvo jungtį rašo: „Šioje pjesėje švelniai liečiasi ir susipina dvi sferos. Tai yra plika akimi nematomi molekuliniai siūlai, sudarantys įvairius geometrinius raštus. Šios raštų struktūros jungiasi tarpusavy, komunikuoja, keičiasi informacija.“ Tikiuos, šią citatą perskaitys matematikai ir fizikai, klausęsi T. Pericho muzikos. Man ji nelabai ką sako.
Nepasakosiu rašytojo Yukio Mishimos tragiško gyvenimo, apie kurį pastatytam filmui muziką sukūrė garsusis repetityvinės muzikos atstovas Philipas Glassas. Koncerte klausėmės šešių dalių Styginių kvarteto Nr. 3 „Mishima“.
Visiems, mėgstantiems šio Vilniuje nesyk viešėjusio kompozitoriaus muziką, buvo suteikta galimybė ir vėl pasinerti į kontempliatyvią šio autoriaus kūrybos atmosferą. Kas prie jos bebūtų pridedama, kažkokiu stebuklingu būdu tinka. Ar tai būtų galinga vandens užtvanka, ar Niujorko gatvių eismas, ar kieno nors tragiškai nutraukiamas gyvenimas... Jei Glasso muzikos klausytojas gali užsimiršęs kontempliuoti, tai atlikėjai – nė iš tolo.
Atlikdami jo kūrinius jie turi būti juvelyriškai tikslūs, tiek intonuodami nesibaigiančias trigarsių grandines, tiek laikydamiesi griežto ritmo pulso. Grojusieji styginiais tikrai žino, kad šiais instrumentais atlikti trigarsius toli gražu ne tas pat, kaip fortepijonu. Vilniaus kvartetas su visais povandeniniais rifais puikiai susitvarkė ir sulaukė audringų aplodismentų.
