Vis dėlto didžiausia ketvirtadienio „Gaidos“ koncerto žvaigždė – patys atlikėjai: aukščiausio kalibro perkusininkų kvartetas. Aišku, „Grammy“ statulėlės laimėtojų vardas jų biografijoje niekam abejonių kelti neturėjo dar prieš koncertą, tačiau „Third Coast Percussion“, akivaizdu, ne tik – aukščiausio lygio profesionalai, bet ir melomanai, beviltiškai įsimylėję savo atliekamą muziką.
Prisiekę minimalizmo religijos sekėjai dar metams nesibaigus jau turi ką pavadinti savo metų koncertu. Tačiau, teatleidžia man nuo bravo šūksnių užkimusi publika, bet koncerto programa atrodė kiek vienpusiška – „aitresnių“ epizodų pritrūko.
Koncertą pradėti „Third Coast Percussion“ pasirinko Ph.Glasso „Madeira River“ (iš keturių trumpų pjesių ciklo „Aguas da Amazonia“). Paklausykite šio kūrinio ir jums taps visiškai aišku, kas yra Ph.Glassas. „Madeira River“ sugėrė visus tipiškiausius šio kompozitoriaus stiliaus bruožus: raiškios, bet paprastos tonalios harmonijos, sluoksniais paišoma faktūra, iš harmonijos išryškėjanti pagauli melodija, bruožai, kurie sąveikaudami perkelia į transo būseną.
Iš Naujosios Zelandijos kilusi, Jungtinėse Valstijose gyvenanti kompozitorė Gemma Peacocke yra pasakojusi, kad „death wish“ radosi po to, kai pažiūrėjo trumpa filmą apie seksualinės prievartos aukas Naujojoje Zelandijoje. Tai lėmė kompozitorės norą šiuo kūriniu įprasminti ciklišką vidinių ir išorinių jėgų, pasąmoningai veikiančių žmones, judėjimą. G.Peacock kūrinys – kontrastingas Ph.Glasso harmoningumui – gana eklektiškas, derinantis didelę ritmų įvairovę. Bene charakteringiausias jo bruožas – staigūs energiniai pokyčiai, dramatiški fortissimo – pianissimo gretinimai.
Apskritai tokie perkusininkų ansambliai (kurių koncertus „Gaidoje“ jau galime vadinti embleminiais) – savotiški šiuolaikinės muzikinės kultūros vėliavnešiai. Kaip patys ansamblio nariai minėjo, jie negali džiaugtis kelis šimtmečius kauptu repertuaru, tad privalo patys užsakinėti kūrinius kompozitoriams. Taip, iš dalies, tokios sudėties ansambliai tampa aktualios, o ne muziejinės muzikos ambasadoriais.
Vis dėlto įdomiausia, kad labai dažnai tie šiuolaikiniai kūriniai padvelkia neįtikėtinu archajiškumu – kaip kad Augustos Read Thomas „Prayer“ iš ciklo „Resounding Earth“, parašytas 26 dainuojantiems dubenims. Ši kompozicija reikalauja kitokio perkusininkų santykio su instrumentu, ne griežtos, aiškios atakos, o subtilaus panirimo į procesą. „Prayer“ – tai ne rami, nuolanki malda, o vyksmas, įtraukiantis į disonansinę erdvę; aštrus, aitrus pokalbis su Aukščiausiuoju. Gal net – sielos apvalymo seansas.
Pirmąją koncerto dalį užbaigė Steve'o Reicho „Mallet Quartet“ – kūrinys, buvęs albume, atnešusiame „Third Coast Quartet“ „Grammy“ apdovanojimą. Kaip ir koncertą pradėjęs Ph.Glasso „Madeira River“, taip ir šis S.Reicho darbas – jo stiliaus kvintesencija. Trijų dalių kūrinys – tiesiog emblemiška šio kompozitoriaus stiliaus reprezentacija. Nieko kito šiame kūrinyje neišgirsite – tik patį S.Reichą. Tada jau telieka spręsti, ar patinka, ar kiek nuobodu.
Antrąją koncerto dalį pradėjo šamaniškas ansamblio nario Roberto Dillono „Ordering Instrincts“. Tembriniu atžvilgiu kitoms vakaro kompozicijoms kontrastingas kūrinys priminė ritualą, o „Third Coast Percussions“ – keturis šamanus, atliekančius savo mistiškas apeigas. O mušamųjų instrumentų spalvų horizontus išplečiantis Devontés Hyneso „Perfectly Voiceless“ savo nuotaika, tembrais, harmoniniu ir ritminiu mąstymu šiek tiek priminė „Madeira River“. Tiesa, D.Hyneso partitūra įvairesnė – kalbanti, žėrinti, spindinti, spingsinti ir kiek žaisminga.
Klausydamasi lauktosios Ph.Glasso premjeros „Perpetulum“, atsispyriau nuo šios minties – ar tikrai šis kūrinys toks embleminis kompozitoriaus stiliaus ženklas, kaip kad po pasaulinės premjeros teigė kai kurie kritikai? Vieną vertus, taip, kai kurių epizodų muzikinė kalba akivaizdžiai išduoda, kad tai – glasiškas darbas.
Kita vertus, „Perpetulum“ atrodė gerokai eklektiškesnis, charakteriu aštresnis, intensyvesnis nei daugelis kompozitoriaus darbų. Galbūt tokią nuotaiką suponavo tie archetipiniai būgnijimo modeliai, kurių šiame kūrinyje nestokojama. Tokios grynai ritmo raiška besiremiančios padalos derinamos su kompozitoriui būdingesniais raiškių harmonijų, pasikartojančių melodijų epizodais. Ar „Perpetulum“ galėtume pavadinti kuo nors įspūdingu ir sprogstančiu? Nemanau, bet tam tikrų negirdėtų kompozitoriaus muzikinės vaizduotės aspektų išgirsti jame galima. Kaip, beje, ir „Third Coast Percussion“ atlikėjų virtuoziškumą, kurio šis kūrinys reikalaute reikalauja.
Koncerto epilogo funkciją atliko Davido Skidmore'o „Torched and Wrecked“ – nedidelis, kiek kitokiai estetikai atstovaujantis kūrinys. It elektronika, atliekama akustiniais instrumentais, publiką pakylėjusi iki aukščiausio euforijos, prasidėjusios dar skambant Ph.Glasso „Perpetulum“, taško.
Puikūs atlikėjai, publikai draugiška programa, Ph.Glasso premjera – muzikinis meniu, jau tapęs „Gaidos“ vizitine kortele. Jis patrauklus tol, kol festivalio programoje išlieka balansas tarp to, kas skanu, ir to, kas net ir gurmanams dar gali būti neragauta.
