Man patinka tokie koncertai kaip šis – tokie, kurie pasiūlo kelias skirtingas dimensijas. Viena vertus, netrūksta erdvės „intelektualiniam katarsiui“ ir akstino gaudyti prasmes, esmes ir idėjas; kita vertus, galima tiesiog mėgautis formų, raiškos, dirgiklių gausa ir intensyvumu, per daug sau nesukant galvos. Mat kiekvienas kūrinys „Ensemble Garage“ koncerte buvo tarsi netikėtumas – vis kitoks ir žadinantis bent kelias jusles. Net pavadinčiau šį koncertą „vartotojišku“, bet gerąja prasme.
Štai pirmojo kūrinio, B. Muntenforf „Public Privacy 3.1#Trumpet Cover covered“, muzika nėra kažkuo išskirtinė, o ir vaizdinėje medžiagoje nerasime ekstravagancijos, veikiau – tik buitiškumą. Tačiau abi šios medijos taip tampriai sąveikauja tiek ritminiu, tiek teminiu sluoksniais, kad yra neatsiejamos viena nuo kitos. Tai jausmas, kurio neretai pasigendu tarpdisciplininėje kūryboje, kai daugybė idėjų lieka tik plakatiniais lozungais, o skirtingos medijos taip ir lieka kiekviena sau.
Kompozitoriaus ir garso menininko iš Krokuvos Piotro Peszato „Real Life Proof“ man, asmeniškai kėlė šypseną. Šio kūrinio medžiaga, tarsi išorinė reprezentacija to, kas dedasi šiuolaikinio žmogaus galvoje – mintys, garsai, idėjos, riksmai, jų nuolatinis perpetuum mobile, per kurį svarbesnės idėjos prasiskverbia tik kartais. „How To Make A Good Glissando?“ („Kaip padaryti gerą glissando?“), – pačioje kūrinio pradžioje pasigirsta klausimas, kurį seka keliais instrumentais atliekami eksperimentiniai glissando, o judesiu tą patį sukurti ekrane bando žavi mergaitė. Kartas nuo karto per faktūrinį tankį prasiskverbia frazė „Equality is a Quality“ („Lygybė yra kokybė“). Tai, mano nuomone, ir buvo charizmatiškiausi „Real Life Proof“ epizodai, mat šį kūrinį ištiko daugelio likimas – vedamas didelių užmojų, raiškos atžvilgiu jis smarkiai prailgo.
Pradžioje teksto minėtą kelių dimensijų egzistavimą puikiai iliustruoja B. Muntendorf „#AsPresentAsPossible Two“, tiesiog panardinusi į „pure beauty“ („grynąjį grožį“), nepalikdama vietos platesnėms intelektualinėms spekuliacijoms. Lyginant su aitria, intensyvia vizualika, muzika tarsi budėjo antrame plane, nors nepretenzingame garso takelyje spėjau išgirsti ir tango, ir minimalistines struktūras, pajausti roko muzikos ritmiką. „#AsPresentAsPossible Two“ – nepaprastai jusliškas kūrinys, veikiantis ne tik psichiką, bet ir kūną. Tuo labiau, kad jame svarbi ir motorika – dviejų baltai apsirengusių atlikėjų judėjimas primena senovinį ritualą. Tai it savotiškas „naujasis sinkretiškumas“, šiuolaikiška grįžimo į ritualą forma, kurioje atskirti skirtingas medijas, menus – nereikalinga.
Klubas. Nėra vietos šokti, nėra oro kvėpuoti, šviesos akina, juslės įaitrintos, o žmogus jaučiasi kiek nesavas – į tokią situaciją perkėlė jauno lenkų kūrėjo Piotro Bednarczyko „Nervous“. Visgi didesnį įspūdį man paliko iškart po jo pristatytas B. Muntendorf „Blurred FIVE“, pačios menininkės žodžiais – tiesiog daina. Geniali! Dekonstruota melodija, dėliojama tarsi ciklais, pertraukiama skanduočių, gausi vokalo efektų ir lydima „mini orkestro“, kurio garsynas konstruojamas remiantis ne melodika, ritmika, faktūra, o skirtingų instrumentų tembrų sąlyčiais ir sąskambiais. Šis kūrinys – tarsi kažkas tarp kabareto, Kurto Weillio, Laurie Anderson ir šiuolaikinės eksperimentikos. Trumpiausia, bet nuostabiausia vakaro patirtis. Gal dėl to kiek nykiau nuteikė kitas Brigittos darbas, „Public Privacy 5#Aria“– balso, sintezatoriaus ir vizualikos dermė, toliau tyrinėjusi kasdienybės, o ir šio koncerto aktualiją – viešą privatumą.
O ką galima pasakyti apie paskutinį programos kūrinį, Michaelio Beilo „Caravan“? Abejingų jis nepaliko, smogdamas dirgiklių intensyvumu, ritmų išmoningumu, spalvų ryškumu ir galimybės stebėti kūrinio atsiradimą čia ir dabar patrauklumu. Ritmas – visko pagrindas, sujungiąs garsą ir vaizdą, priverčiantis girdėti akimis, o matyti ausimis.
Kodėl žmonės vaikšto į šiuolaikinės muzikos koncertus? Į tokius kaip „Ensemble Garage“, manau, tam, kad pamatytų, kiek toli siekia žmogaus vaizduotė. Ir pamatuotų savąją. * * *
Toliau festivalyje „Gaida“: šį vakarą, spalio 16 d., 19 val. Nacionalinėje dailės galerijoje – Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas „Jonas Mekas. In memoriam“. Programoje – Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Tristano Pericho ir Philipo Glasso kūriniai. Solistė – Gunta Gelgotė (sopranas). Koncertas nemokamas, tačiau registracija jau uždaryta.
Spalio 20 d., ketvirtadienį, 20 val. NDG Didžiojoje salėje – ansamblio „Third Coast Percussion“ (JAV) koncertas. Plačiau www.gaida.lt.
