Septintoji „Gaidos“ diena: šiuolaikinis muzikos pliūpsnis su ansambliu „Synaesthesis“

Šį kartą scenoje išvydome veržlumu ir jaunatviška energija trykštantį Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“. Vos prieš kelias dienas įvykusiame koncerte „Waves“ („Bangos“) kolektyvas jau spėjo įrodyti savo meistriškumą atliekant lėtų minimalistinių tėkmių Peterio Adriaanszo muziką, tad šį vakarą klausytojų laukė pirmajam koncertui kontrastuojanti penkių kompozitorių kūrinių programa „Shivers“ („Šukės“ arba „Virpėjimas“).

Koncertą pradėjo vienos iš pagrindinių festivalio kviestinių kompozitorių Brigittos Muntendorf opusai „Shivers on Speed“ bosinei fleitai, bosiniam klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (2013) bei „Keep Quiet and Dance“ keturių kanalų balso įrašui, fleitai, klarnetui, saksofonui, perkusijai, smuikui, altui, violončelei, video ir medijai (2019). 

Pirmasis kūrinys pasižymėjo veržlumu ir muzikinės energijos koncentruotumu, tarsi staigus pliūpsnis efektingai pradėjęs koncerto programą. Pasak kompozitorės, „bet kuris garsas, bet kuris triukšmas pasižymi jautrumu, kuris egzistuoja mus supančioje erdvėje, rezonanse ar netgi pačiuose mumyse“. 

Skoningai derinami tembriniai deriniai, sudėtinga ritmika bei šiuolaikinės atlikimo technikos derėjo tarpusavyje ir įtaigiai kūrė kūrinio visumą. Antroji kompozicija ko gero paliko dar solidesnį įspūdį, mat prie šiuolaikine muzikos ekspresija pasižyminčios muzikos kalbos darniai prisišliejo kompozitorės naudojamas keturių kanalų balso įrašas bei video medžiaga. 

Pasak kompozitorės, tai tarsi daina, „plėtojama pagal jos pačios taisykles, kurios atmeta arba priima įvairius elementus“. Toks komponavimo principas lėmė muzikinius pakylimus ir atoslūgius, kuriuos profesionaliai įgyvendino šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. 

Kolektyvo atliekami garsai darniai susiliejo su „trūkinėjančia“ daina, sklidusia iš klausytojus supančios keturių kolonėlių sistemos. Įspūdį paliko ne tik pati kompozicija, bet ir keturių kanalų takelio erdvinis išdėstymas, sukuriantis keliaujančio ar ataidinčio dainininkės balso iliuziją. Kūrinį papildė ir su muzikiniu vyksmu sinchronizuotas video, kuriame ramiai sėdinti moteris mėgavosi per ausines klausomasi muzika. 

Kiek neįprastai ryškios spalvos suteikė muzikai žaismingumo ir ilgainiui kūrė paralelę tarp video bei klausytojų. Susidarė įspūdis, jog ne publika klausosi kūrinio, tačiau moteris, esanti ekrane. Pagalvojus apie šį vaidmenų apsikeitimą akimirką pasijunti nejaukiai, mat supranti esanti jos klausymosi erdvėje. 

Solidžius pirmuosius du kūrinius keitė Chayos Czernowin kompozicija „Sahaf“ saksofonui (arba klarnetui), elektrinei gitarai, fortepijonui ir mušamiesiems (2008). Kūrinys pasižymi klasikine „šiuolaikinės“ muzikos kalba, paremta išplėstinėmis atlikimo technikomis ir dažna dinaminių kontrastų kaita. Kitaip tariant, garsiai atliktus skambesius tuojau keitė tylūs tembriniai deriniai, o išplėstinės atlikimo technikos reikalavo nemenko atlikėjų susikaupimo. Šis kūrinys puikiai tiko tarsi ramus atokvėpis tarp koncerto pradžioje ir pabaigoje atliktų įsimintinų opusų.

Koncerto programą tęsė lenkų-vokiečių menininkės Jagodos Szmytkos kūrinys „Greetings from a Doppelgänger“ įgarsintam ansambliui ir keitikliams (2013). Pasak menininkės, tai kūrinys apie šiuolaikinį pasaulį, kuriame „fiziniai kūnai susitinka su jų skaitmeniniais antrininkais“, o esatis yra nebeatsiejamai persipynusi su skaitmenine šių dienų realybe. Kūrinio pradžioje publika netikėtai sukluso, tarsi pabudo iš praeito kūrinio tikėtinų garso įvykių sukelto snaudulio. 

Naujai prasidėjęs opusas atšviežino klausytojų dėmesį naujais tembriniais deriniais ir veržlia muzikos kalba. Traškesiai, sklindantys iš keturių klausytojus supančių kolonėlių, priminė kontaktiniu mikrofonu išgaunamus triukšminius įrašus, kurie skambant kartu su instrumentais atliekamais garsais kūrė įdomią, tarsi dabarties ir skaitmeninės realybės dimensijas jungiančią tekstūrą. 

Vakarą užbaigė Vienoje gyvenančios kroatų kilmės kompozitorės Mirenos Ivičević kūrinys „Case Black“ ansambliui ir gyvai elektronikai (2016). Opusas pasižymėjo veržlumu ir garso stiprumu, išplėstinėmis garso atlikimo technikomis kuriamais įdomiais tembriniais deriniais. Kūrinys parašytas siekiant įamžinti 1943 metų pavasarį įvykusią jugoslavų partizaninę kovą, kurioje žuvo ir kompozitorės senelis. Dėka garsinių samplaikų ir subtilių tembrinių derinių, tarsi buvo galima justi kovos lauko atmosferą, kurią tik sustiprino kūrinio pabaigoje nuskambėjęs partizaniškos dainos fragmentas. 

Koncerto programa pasirodė itin kompaktiška ir turininga, atskleidžianti tiek atlikėjų profesionalumą, tiek ir dėmesio vertus šiuolaikinės muzikos opusus. Tiesa, kalbant apie „šiuolaikinę“ muziką, kartais susidaro įspūdis, jog šis terminas yra naudojamas bene visai nuo XX a. antrosios pusės sukurtai muzikai. 

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, toks naujai sukurtos muzikos įvardijimas yra nebeaktualus ir dažniausiai turi daugiau sąsajų su post-tonalumu ar post-avangardu, nei šių dienų muzika. Kita vertus, daugelis šiais laikais sukurtų kūrinių, pasitelkiant XX a. plačiai naudotas šiuolaikines atlikimo technikas, sėkmingai tęsia naujosios muzikos tradiciją ir drąsiai gali būti vadinami klasikiniais „šiuolaikinės“ muzikos pavyzdžiais.

29-ąjame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ nuskambėjęs antrasis Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertas dovanojo klausytojams galimybę išgirsti profesionaliai ir įtaigiai atliekamus naujosios muzikos opusus. 

Gausiai susirinkusi publika parodė, jog kolektyvas savo pasirodymais kasmet pritraukia ir augina vis platesnį klausytojų ratą, o šiuolaikinė muzika yra aktuali ir dominanti. „Synaesthesis“ patvirtino, jog yra pajėgus atlikti sudėtingas šiuolaikinės muzikos programas, vedamas ne tik jaunatviško užsidegimo, bet ir jau sukauptos patirties, sąlygojančios meistriškus šiuolaikinės muzikos atlikimus ir ateityje.