Kaip tik dabar Lietuvai reikia tokio pavyzdžio muzikams, teatralams, dailininkams, visų sričių kultūrininkams bruzdant ne tik prieš mažinamą finansavimą kultūrai, bet ir telkiantis dėl beatodairiško miškų kirtimo ir gamtos niokojimo. Menininkų demonstruojama visuomeninė pozicija, kaip Tanyos Tagaq, gali paskatinti labiau telktis visuomenę, duoti atkirtį trumparegiškiems valdžios sprendimams, padrąsinti jaustis tikrais savo gyvenimo ir žemės šeimininkais. O gal naivu to tikėtis?...
Kaip bebūtų, pereikime prie muzikos ir spalio 12-osios „Gaidos“ festivalio koncerto, kuris iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti siaubingai eklektiškas (gerklinio dainavimo technika garsėjanti inuitų kilmės dainininkė ir simfoninis orkestras su lietuvių autorių kūriniais), tačiau jame galime rasti ir jungiančių momentų. Kad ir tokį: festivalio užsakymu parašyto naujo kūrinio „Splino simfonija“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui autorius Algirdas Martinaitis savo kūryboje niekuomet nevengia aktualių kontekstų, kelia mūsų kultūrinės tapatybės klausimus, primena visuotines, egzistencines temas.
Šį kartą kompozitorių inspiravo „liūdesio riteriu“ vadinamo poeto Charles’io Baudelaire’o kūryba, jo „Paryžiaus splinas“ ir romantikų pasaulėjautą persmelkęs nevilties šešėlis (viena iš žodžio spleen reikšmių – neviltis). Pasak Baudelaire’o, kiekviename žmoguje kiekvieną akimirką esti du siekiai – vienas į Dievą, kitas į šėtoną.
Tą Baudelaire’ui būdingą dviplaniškumą pasitelkia ir kompozitorius. Savo naujausioje, pirmą kartą skambančioje vienos dalies simfonijoje visus garsinius vaizdinius ir potekstes autorius lipdo kontrasto būdu, lyg dėliotų muzikinę mozaiką, kurios detalės – kartais melodingos, kartais aimanuojančios (glissando) ar šaltai aštrios.
Konsonansus čia tuoj pat užkloja disonansai, vis blykčioja vos atpažįstami romantinės muzikos motyvai, o juos nuolat nutraukia „šėtoniškos“, sarkastiškos fortepijono arba pučiamųjų replikos, „nusikvatoja“ klarnetai, pusiau lūžinėja tiršti orkestro tutti klasteriai.
Tokia eklektiška, bet kartu ir tvirtai pagal savitą tvarką ir formą organizuojama muzika, šiek tiek panaši į A. Martinaičio itin mėgstamo gruzinų kompozitoriaus Giyos Kancheli (Gijos Kančeli) braižą, tarsi primenant visai neseniai išgyventą šio žymaus kompozitoriaus netektį.
Būtinas A. Martinaičio kūrinių atributas – teatriški inkliuzai. Štai „Splino simfonijos“ vidury, slūgstant muzikos intensyvumui, atlikėjai užmiega, net užknarkia, o juos pabudinusio fortepijono akordai išsilieja į naują kulminaciją. Finalinė banga „suskamba“ tik vizualiai – dirigentas intensyviai diriguoja, o visi groja... be garso, tik judesiais. Gal tuo ir nenorėta kažką deklaruoti, bet man vėlgi peršasi mintis apie aktualijas: matyt, „prikelti iš miego“ muzikai tikrai sugebėtų pabudinti visuomenę, tik ar girdisi jų balsai, kai fortissimo skamba be garso?..
Žinia, įvairių metaforų kupiną A. Martinaičio muziką geba atlikti anaiptol ne kiekvienas atlikėjas. Šį kartą „Gaidoje“ susitelkė bene stipriausios pajėgos: puikiai griežęs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas Modestas Pitrėnas, ir solistės, be kurių neapsieina nė viena ryški lietuvių autorių premjera – smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir pianistė Indrė Baikštytė. Jų pasirodymo dėmenys – tikslumas, charakteris, artistiškumas – niekuomet nekelia abejonių.
Didelius komplimentus sakau orkestrui, ne tik parengusiam naują, sudėtingą opusą, bet ir nepaprastai laisvai, spalvingai, nuoširdžiai koncerto pradžioje atlikusiam šiemet į Amžinybę iškeliavusio Anatolijaus Šenderovo Keturis fragmentus simfoniniam orkestrui iš jo baleto „Dezdemona“. Kaip paskelbė visus „Gaidos“ koncertus vedanti Laūra Karnavičiūtė, festivalis taip pagerbė kompozitoriaus atminimą, o ši, nuostabaus grožio, melodinga, emociškai paveiki muzika, tikiu, ilgai puoš orkestro repertuarą.
Antra koncerto dalis, ne paslaptis, intrigavo bene labiausiai. Pirmą kartą Lietuvoje pasirodė unikalioji Tanya Tagaq. Greta to, kad tai žavinga ir nuoširdumu paperkanti jauna moteris, jos išskirtinumą dar lemia inuitų kilmė ir įvaldytas šios tautos folklorui būdingas gerklinis, arba obertoninis, dainavimas. Tai ypatinga technika, kurią pasitelkęs dainininkas vienu metu išgauna kelių aukščių garsus (pagrindinį toną ir šalutinius obertonus).
Taip dainuojama Tibete, Mongolijoje, Tuvoje, tą gali Šiaurės Europoje gyvenantys samiai, Šiaurės Amerikoje – inuitai. Beje, šį archainį dainavimą Lietuvoje išgirstame ne pirmą kartą – didelį įspūdį yra palikę Sainkho Namtchylak iš Tuvos, Kinijos mongolų tradicinės muzikos ansamblis „Ih Tsetsn“.
Žinoma, T. Tagaq kūryba yra naujausios epochos produktas, su jau minėta pilietine pozicija ir aktualijomis. Vis dėlto scenoje labiausiai jaučiamas jos meno ryšys su archainėmis šamanų tradicijomis. Rituališkai kartojami šūksniai, šnabždesiai, atodūsiai, rečitavimas, pereinantis į dainavimą ir atvirkščiai, neįtikėtina balso amplitudė ir valdymas, paslaptingi judesiai, netgi transas – tokie ir panašūs elementai sudaro tą vakarą atlikto Jeano Martino kūrinio „Qiksaaktuq“ Tanyai Tagaq ir orkestrui raišką.
Galbūt kas nors čia pasigedo tradicinio vakarietiško estetiškumo, bet būtent natūralumas ir autentika yra ne tik šios muzikos turinys bei intriga, bet, žvelgiant plačiau, ir tų mažųjų tautų išlikimo garantas. Beje, T. Tagaq atlikime nebuvo nieko drastiško (yotubėje galima rasti kur kas labiau stebinančių šios menininkės pasirodymų) ar „šėtoniško“. Viskas suvaldyta muzikiniu ir prasminiu formos požiūriu.
Penkių dalių kūrinys skirtas daugybės Kanadoje nužudytų ir be žinios dingusių čiabuvių moterų atminimui ir perteikia penkias gedėjimo stadijas. Jas dainininkė išgyveno labai įsijautusi, atrodytų, panirusi į kitas dimensijas. Tad juolab nemenką iššūkį turėjo įveikti simfoninis orkestras, sudarydamas solistei tembrinį foną ir paryškindamas itin svarbaus elemento – ritmikos – galią.
Minimalistinė faktūra orkestrui sunkumų nesudarė, tačiau improvizacinis T. Tagaq polėkis įtampos įnešė. Įdomu tai, kad scenoje matėme net du dirigentus: M. Pitrėnui talkino viešnia Christine Duncan, vadovavusi varinių pučiamųjų grupei ir prisidėjusi prie darnios kelių tembrinių sluoksnių ir vokalo koreliacijos.
Koncerto pabaigoje, pasilikus orkestrui ir dirigentams, scenos šamanė T. Tagaq atliko kelių numerių solo programą, kurioje vėlgi buvo galima stebėtis jos neįtikėtina kvėpavimo technika ir balso amplitudės bei raiškos galimybėmis. Klausytojus girdėjau sakant, jog jie norėję, kad tai tęstųsi ilgiau.
Galima drąsiai sakyti, kad, ilgainiui „Gaidai“ sukant link minimalistinės, elektroninės, ar net klubinės muzikos, šis festivalio koncertas – neabejotinai išskirtinis. Vis dėlto, peržvelgus visą festivalio programą, šiemet pasigendu tam tikrų „sunkiasvorių“ renginių – operų, teatro projektų. „Gaidos“ istorijoje to būta – nuo „world music“ miksų, bendrų kompozitorių ir teatralų pastatymų ar Heinerio Goebbelso „staged concerts“ iki Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Be to, prisiminkime, kad po kelių dešimtmečių užmaršties, 1999 m. „Gaidoje“ buvo atlikta, kad ir kukli, koncertinė, Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ versija. Šiemet tirštais renginių klasteriais pažymint kompozitoriaus 100-metį, galime pasidžiaugti, kad opera statoma pilnavertišku sceniniu pavidalu Klaipėdos muzikiniame teatre ir lapkričio mėnesį išvysime jos premjeras Klaipėdoje ir Vilniuje. Vis dėlto, kirba mintis, gal ir festivalis kaip nors galėjo prisidėti prie mūsų iškilaus kūrėjo 100-mečio, nors ir koncertiniu formatu?
