Kūrinys truko beveik pusantros valandos, bet „jutiminė“ muzikos trukmė buvo gal apie 40 minučių. Kompozitorius, kuris, pasak kritikų, savo kūryboje „tyrinėja“ muzikos suvokimo ir laiko tėkmės klausimus, matyt, iš tiesų tuose tyrinėjimuose šio to yra pasiekęs...
Vis dėlto vakaro herojais pavadinčiau ansamblį „Synaesthesis“, kuris tą didžiulę partitūrą parengė. Nors kiek teko matyti išvakarėse vykusiame susitikime su kompozitoriumi vienos iš „Waves“ natas (visą kompoziciją sudaro 13 atskirų kūrinių ciklas), jos labiau primena instrukcijų sąrašą su keliais natų pavyzdžiais... Tačiau kad ir kaip būtų užrašyta muzika, atlikėjų tikslas yra išskleisti jos „gyvą“ pavidalą ir sudominti juo klausytojus.
Kas seka „Gaidą“, puikiai žino, kad „Synaesthesis“ jau ne pirmus metus šiame festivalyje rengia po du pasirodymus su skirtingomis programomis. Neseniai skaitytas straipsnis apie ansamblį taip ir buvo pavadintas: „Kur „Gaida“ – ten „Synaesthesis“. Galima tuo tik pasidžiaugti, nes ansamblis kaskart pateikia kai ką įdomaus ir svarbiausia – pateikia patraukliai.
Tasai patrauklumas nereiškia arba nebūtinai reiškia išorinius atributus, tokius kaip scenos apipavidalinimas ar kūrinius lydinti multimedija. „Synaesthesis“ pirmiausia patraukia dėmesį ir kelia simpatijas savo energija, sakyčiau, susitapatinimu su atliekama muzika ir profesionalumu, kas be ko.
Nenuostabu, kad ansamblis turi ir savo publiką – tai daugiausia atlikėjų bendraamžiai, bendraminčiai, bet ne tik. Vis daugiau šiuolaikinio meno mėgėjų apskritai nepraleidžia „Synaesthesis“ koncertų.
Taigi šį kartą „Synaesthesis“ ėmėsi nemažo opuso – Olandijoje gyvenančio amerikiečių kilmės kompozitoriaus P.Adriaanszo kompozicijų ciklo „Waves“ (2007-2008) ansambliui ir sinusinėms bangoms. Atskirų „Waves“ yra 13, bet keletas jo vidurinių dalių, berods, nuo 8 iki 10, vis dar yra kuriamos ar tobulinamos, bet kuriuo atveju neatliekamos. Tiesa, ir Vilniuje atliktų 3, 11-13, 2 ir 5-7 „Waves“ visiškai užteko.
Gana paradoksaliai visą kompoziciją pradėjusi trečioji „Wave“, lyg deklaratyvi užsklanda, nuskambėjo elementaraus tonalinio trigarsio natomis, plačiai išdėstytomis per keletą oktavų. Čia „Synaesthesis“ pianistė Marta Finkelštein – lyg kokia Isadora Duncan prie fortepijono – teatrališkai pateikė kiekvieną garsą, ne tik ryškiai ir deklaratyviai užgaudama klavišus, bet ir įsiklausydama į sklindančius pastiprinto ir sinusinėmis bangomis praturtinto garso obertonus. Juolab kad pirmosios „Wave“ trukmė nėra griežtai apibrėžta autoriaus, palikta laisvės atlikėjo intuicijai.
Minėtame susitikime su P. Adriaanszu dalyvavęs Karolis Variakojis, kuriam šio kūrinio atlikime teko ne tiek dirigento įprasta prasme, kiek interpretacijos vadovo vaidmuo, kaip tik ir pabrėžė tą „Waves“ atlikimo sudėtingumą, kad atlikėjas ne visada gali būti tikras, ar eina teisingu keliu interpretuodamas šias kompozicijas.
Vis dėlto toliau nuskambėjusios 11-13 „Waves“ jau buvo apibrėžtesnės – visų trijų pjesių trukmė nurodyta kompozitoriaus, kūrinyje tiksliai užrašyta sinusinių bangų partija, o į atlikimą taip pat įsijungia fleita (Vytenis Gurstis), klarnetas (Artūras Kažimėkas) ir smuikas (Diemantė Merkevičiūtė) bei elektrinė gitara (Pranas Kentra) ir mušamieji (Sigitas Gailius).
Čia muzikos tėkmė „banguoja“ auginamomis ir siaurinamomis garsinėmis pūslėmis, kaip rašoma kūrinio pristatyme: „Kiekviena pjesė tyrinėja konkrečiame registre skambantį konkretų intervalą – pradžioje intervalas yra nuosekliai mažinamas iki pusės jo apimties, po to plečiamas iki pirminio pavidalo.“
Toliau „Wave 2“ – vėl tik paruoštam fortepijonui ir sinusinėms bangoms – nuskambėjo kaip dar viena, atskirą didesnę kompozicijos padalą pradedanti užsklanda, o tolesnės „Waves 5-7“ dviem saksofonams (Arminas Bižys), trombonui (Paulius Balčytis), elektrinei gitarai, mušamiesiems ir fortepijonui jau skambėjo kaip visos kompozicijos kulminacija.
Ypač įsijungus trombonui, saksofonui ir bosiniam klarnetui žemame registre ir forte, susidarė įspūdis, kad, kaip ir klasikinėje simfonijoje ar sonatinėje formoje, kulminacija beveik sutapo su aukso pjūvio vieta, kuri turėtų būti maždaug trečiajame ketvirtadalyje kompozicijos. Tiksliai „Waves“ įtampos auginimo dinamika gal ir skyrėsi nuo klasikinių proporcijų, tačiau, pasikartosiu, „jutiminis“ įspūdis buvo būtent toks.
Na, ir puiki kūrinio pabaiga, pianistei tobulai subalansavus savo repriziškai sugrįžusio „pasisakymo“ (minėtų trigarsio natų) trukmę ir dinamiką, o dirigentui (interpretacijos vadovui) ir atlikėjams tobulai išlaikius gana ilgą pauzę po paskutinio garso, nes tyla kūrinio kontekste juk irgi yra muzika.
Įdomu, kaip nuskambės kitas „Synaesthesis“ koncertas „Shivers“ spalio 13 d. DNG?
