Pirmasis scenoje pasirodė lietuvių elektronikos atlikėjas Sraunus. Skambant aplinkos garsams – jūros ošimui ir žuvėdrų klyksmams – menininkui už nugaros nušvito vintažiniai vaizdai, įvairiai pasakojantys Lietuvos situaciją II pasaulinio karo ir sovietų okupacijos laikotarpiais. Šis soundscape laipsniškai tranformavosi į ambientinio pobūdžio darinius, kurie kartu su laipsniškai įstojusiu ostinatiniu ritmu sudarė esminį kūrinio dėmenį.
Šiuo garsiniu pagrindu pradėjo formuotis tembriniai atspalviai, sudaryti iš įvairios kilmės garsų. Iš pradžių susidarė įspūdis, jog vaizdai buvo visiškai atsieti nuo rodomų vizualizacijų, kad ekrane galima būtų rodyti praktiškai bet ką, bet vis dėlto ilgainiui supratau, jog ši muzika ir neturėtų sinchroniškai iliustruoti vaizdų.
Skambesys įgarsina ne vizualizaciją, bet iš jos kylančias nuotaikas, jausmus: tamsūs tembrai, minimalistinis tekėjimas, pasikartojantis, menkai varijuojantis ritmas atspindi tuštumą ir beprasmybę, sklidusią iš rodytų vaizdų. Garsovaizdžio kinezė užhipnotizavo ir įtraukė, viskas vyko taip nuosekliai, kad galiausiai buvo pamirštas atspirties taškas ir vėliau įvykę pokyčiai: menininkas sugebėjo priversti gyventi būtent esamuoju laiku, o tai, kita vertus, vėlgi polemizavo su sumanymu rodyti istorinius vaizdus.
Po pertraukos scenoje išvydome kviestinius svečius iš Prancūzijos – elektronikos kūrėją Francką Vingroux ir vaizdo menininką Antoine’ą Schmittą. Jiedu pristatė audiovizualinį pasirodymą „Chronostasis“. Būtent šis pasirodymas, tiesą pasakius, mane sužavėjo labiausiai. Meistriškai sudėliota kūrinio dramaturgija, sinchronizuota su vaizdine medžiaga, perkėlė į po salę pasklidusių garsų dimensiją ir leido ištirpti, užsimiršti joje, pasineriant į skaitmeninę galaktiką.
Pasirodymo garsinį pagrindą sudarė iš įvairių bangų (daugiausia pjūklinių ir kvadratinių) sudaryti klasteriai, jų vidiniame spektre vis ryškėjo kiti tembriniai atspalviai bei ritminiai dariniai. Garsas vis augo ir keitėsi, kartu su juo sinchroniškai transformavosi vizualizacija, prasidėjusi nuo disko kamuolio, kurio sudedamos kvadratinės formos dalys sklaidėsi juodame fone. Pasirodymas sužavėjo aiškia, sakyčiau, klasikine trijų dalių forma. Vidurinė dalis privertė suklusti, įsiklausyti ir visiškai pasinerti į garso visatą, kuriai talkino siurrealistinį žvaigždėtą dangų primenanti vizualizacija.
Šis pasirodymas pasirodė įspūdingas ne vien šio koncerto kontekste, bet ir vienas geriausių kada nors matytų, o skambanti muzika kartais vertė pagalvoti: jeigu kompozitoriai György Ligeti ir Krzysztofas Pendereckis mūsų dienomis kurtų elektroninę muziką, tikriausiai ji skambėtų panašiai į tai, ką pademonstravo F.Vingroux ir A.Schmittas.
Galiausiai scenoje pasirodė pagrindinis vakaro kaltininkas – britų elektroninės muzikos kūrėjas Maxas Cooperis,kuris pristatė naujausią albumą. Nuo pat pirmų akimirkų susirinkę klausytojai galėjo įsitraukti į panardinančio garso terpę, kuri pasirodymo metu įgavo įvairiausias formas ir tembrinius atspalvius – nuo sintezuotų iki įrašytų garsų. Visi albumo numeriai skambėjo vieningai, skleidė vientisą muzikinę ir vizualinę idėją, todėl kalbėti apie kiekvieną atskirai nebūtų teisinga.
Kūrėjas labai įdomiai valdo muzikinę medžiagą: stebina šiek tiek ambientu dvelkiančiais tembrais, aiškiais, netgi į popkultūrą linkstančiais sąskambiais bei retkarčiais primityviais klubiniais ritmais, polemizuojančiais su sudėtinga technine kalba ir mokslinių metodų panaudojimu. Ypač įtraukė besiskleidžiančios vizualizacijos, kurių sudėtinga koncepcija, kitaip nei galima būtų tikėtis, nevertė sukti galvos, bet atpalaidavo ir leido tiesiog mėgautis estetiškumu. Rodomi vaizdai trynė ribas tarp mums suvokiamo makro- ir giliai paslėpto mikropasaulių. Tam tikrais momentais rodėsi, jog kūrėjas siekė perteikti idėją, kad kiekviename mažiausiame organizme arba netgi mūsų kūnų neurone gyvuoja visas mikrokosmas. Ši mintis žavėjo tobulu įkūnijimu. Patiriantis nuolatines transformacijas, įgaunantis įvairias formas ir atspalvius M.Cooperio pasirodymas (turiu galvoje ne vien vizualizacijas) vertas tų garsių aplodismentų, kuriuos koncerto pabaigoje šis kūrėjas ir susižėrė.
Sudominęs apimtimi, bendra idėja ir atlikėjais spalio 10-osios festivalio „Gaida“ koncertas nenuvylė ir suteikė progą šį rudens vakarą leisti ne mirkstant lietuje, bet panirus į garso dimensiją, iš kurios, netgi išėjus iš Nacionalinė dailės galerijos, vis dar sunku išnirti.
