Šiemet festivalio audiovizualinių kūrinių programoje bendros kūrybos kūrinius pristatė kompozitorės Justės Janulytės ir vizualiųjų menų kūrėjo Žilvino Kempino duetas bei audiovizualinius projektus, scenografiją kuriančio Vaclovo Nevčesausko ir kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio duo.
NDG Pietiniame vestibiulyje specialiai J. Janulytės ir Ž. Kempino kūrinių premjeroms įrengtose erdvėse stovėti nepatartina – seansą pradedantis audiovizualinis kūrinys „Skycity“ traukia žemę iš po kojų, o antrasis – „Waves“ – užpila šviesos ir garso bangomis, apsukančiomis galvą. Dėl to geriau prisėsti ant ten esančių minkštasuolių. Juolab, kai žiūrovų kiekis (erdvė talpina iki 20-ies žmonių) nereikalauja brautis.
„Skycity“ iš tiesų provokuoja platų emocinį diapazoną: greitai slenkantis vaizdas netikėtai stabteli laiko įtampą ir atrodo, kad aukštyn kilęs liftas tuoj kris. Skaitmeninė šviesos tėkmė nuolat mainosi priklausomai nuo žiūrovo: išfokusuotas žvilgsnis kuria kilimo, o įtemptas – judėjimo keistomis gatvėmis į dangų užversta galva įspūdį, intensyvinamą su vaizdu prasilenkiančio garso. „Skycity“ garso takelyje panaudotos keturios J. Janulytės kūrinio „Psalmės“ versijos (jas atlieka Francesco Dillon – violončelė, Eric Carlson – smuikas, Manuel Zurria – bosinė fleita, Gianluca Gentili – elektrinė gitara).
Kūrinyje tikslaus audio ir video sinchrono nesiekiama – vaizdui ir garsui leidžiama slinkti paraleliai ir tik retkarčiais sutapdami jie iššaukia netikėtas situacijas. Štai kelias akimirkas danguje išryškėjęs miniatiūrinis lėktuvas pastatų properšoje dar kartą sužaidžia suvokimu – visa ima atrodyti kaip ambient takeliu įgarsinta kompiuterinio žaidimo scena, panaši į neapibrėžtame aukštyje pakibusį „BioShock Infinite“ miestą.
Toje pačioje erdvėje rodytas antrasis audiovizualinis J. Janulytės ir Ž. Kempino kūrinys „Waves“ tęsė manipuliacijas žiūrovų suvokimu. Jei „Skycity“ atpažįstamomis miestų formomis leido levituoti ir kurti naratyvus, antrasis blykstelėjo supančia abstrakcija. Muzikos ir vaizdo sintezė įtampą augino kintančiu intensyvumu, panardinančiu į meditatyvias skirtingo dažnio ir ilgio bangas.
Tarsi užsimerktum įsitaisęs galinėje automobilio sėdynėje skriedamas blyksinčiu miestu, kai po akių vokais liejasi šviesos ir iš kažkur ataidi ūžianti muzika. (Instaliacijoje „Waves“ skamba J. Janulytės kūrinio „Ar tai buvo gulbė?“ įrašas iš premjeros 2019 m. kovo 28 d. festivalyje „MaerzMusik“ Berlyne. Kūrinį atlieka Martin Knizia – vargonai, Berlyno „Konzerthaus“ simfoninis orkestras, dirigentas Peteris Rundelas.)
Antrasis „Gaidos“ festivalio audiovizualinių kūrinių programos duetas – Vaclovas Nevčesauskas ir Vytautas V. Jurgutis – spalio 5 d. bendrą kūrinį „Quantonom“ pristatė gyvai didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje. Generatyvinės multimedijos kūrinys kinetiniais objektais ir trukčiojančiu elektroniniu garsu žiūrovus įvedė į savotišką sąmonės hipnozę.
Kruopščiai suprogramuota choreografija judantys robotizuoti objektai, sekami kintančio dažnio ir intensyvumo šviesos projekcijų, nurodė į sunkiai suvokiamą kvantinės bei stebėtojo ir šviesos dalelių teorijos fenomeną. Mažiausios dalelės ir jų nepastovus elgesys yra ne vieną bendrą V. Nevčesausko ir V. V. Jurgučio kūrinį inspiravusi teorija: 2019-ųjų sausį projektų erdvėje „Sodų 4“ buvo pristatyta kita audiovizualinė instaliacija „Metrodots“, kurioje hipnotizuojantys objektai įtraukė į sąmonės ir objekto slėpynes.
Nacionalinės dailės galerijos salėje išdėstyta „Quantonom“ turėjo erdvės intensyviam, didelės žiūrovų masės patyrimui, tačiau nuo spalio 6 d. multimedijos kūrinys kviečia beveik privačiai, kamerinėje Auditorijos aplinkoje vykstančiai hipnozei.
