* * *
1994 metais 10-ajame tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse pianistams pirmoji premija nebuvo skirta. Antrąją laimėjo N.Luganskis. Netrukus jis užkariavo muzikos pasaulį, koncertavo daugelyje šalių ir visada jį lydėjo sėkmė. Žiniasklaida springo nuo susižavėjimo: į sceną žengdavo aukštas, grakštus jaunas muzikantas, kuklus ir truputį drovus, jo grojimui neprikiši jokio dirbtinumo, specialių efektų, maišto, revoliucijos, bet jis tobulai valdo instrumentą ir visada kalba tai, ką, kaip jam atrodo, nori pasakyti kompozitorius. N.Luganskis išnaudoja visas fortepijono galimybes, visas spalvas, kurias instrumentas gali pasiūlyti, visus tembrus: jis subtiliai niuansuoja, jo nepriekaištingas virtuoziškumas, logiškumas, kruopščiai patikrinta frazuotė.
Nors klausantis grojimo galima apie muzikantą sužinoti kur kas daugiau negu jis gali apie save papasakoti žodžiais, Maskvoje ir Bostone leidžiamo rusų literatūros ir meno žurnalo „Etaži“ bendradarbė Vašingtone Irena Orlova nutarė pakalbinti N.Luganskį.
– Nikolajau, mane labai paveikė visa jūsų atlikta programa, bet ypač – Roberto Schumanno „Vaikų scenos“, paskambintos taip nuoširdžiai, švelniai ir su tokiu sielą draskančiu skausmu paskutinėje pjesėje, kokį retai tenka išgirsti. „Vaikų scenas“ dažnai skambina suaugę pianistai, bet skambina ir vaikai. Kaip jums atrodo, tai kūrinys apie vaikus, vaikams ar...?
– Manau, kad tai, žinoma, ne vaikiškas kūrinys. Greičiau tai paties R.Schumanno, kuris tam tikra prasme liko vaikas iki gyvenimo pabaigos, sielos atspindys.
– Pakalbėkime apie jūsų vaikystę. Žinau, kad gana anksti susidomėjote muzika. Mano mokiniai prašė paklausti, ar jūsų pirmasis pedagogas buvo griežtas ir rūstus.
– Tikriausiai pagal amerikietišką matą – taip, o pagal rusišką – įprastas.
– O ką reiškia įprastas?
– Dar iki mokyklos apie metus mane mokė du pedagogai. Tai buvo Marija Šarikova, kuri dirbo Gnesinų mokykloje, ir Sergejus Ipatovas, talentingas muzikantas, Konstantino Igumnovo mokinys. Mano tėvai su juo susipažino vasarnamyje. Man regis, jis dirbo fortepijonų derintoju.
Štai jie man ir suteikė tam tikrus pradmenis, o vėliau jau mokiausi Centrinėje muzikos mokykloje, Tatjanos Kestner klasėje. Ji garsėjo griežtumu, bet tuo metu jai jau buvo per 75 metus, taigi ji jau nebuvo tokia griežta kaip anksčiau.
– Dar vaikai klausė: kai buvote mažas, ar kas nors vertė jus muzikuoti?
– Ne, niekada. Mano tėvai – ne muzikantai.
– Tai nesvarbu. Jie vis tiek galėjo jus versti, ar ne?
– Ne, jie dirbo. Mane prižiūrėjo senelė. Kaip ir kiekviena senelė, ji leisdavo man daryti viską, ką noriu. Jei norėjau, grojau, nenorėjau – negrojau.
– Konservatorijoje mokėtės pas Tatjaną Nikolajevą?
– Dar Centrinėje muzikos mokykloje, mirus T.Kestner. Nuo to laiko mokiausi pas T.Nikolajevą.
– Kokį didžiausią įtaką ji jums padarė?
– Sunku apibūdinti, bet iš esmės išugdė nuolatinį atvirumą muzikai, norą ką nors nauja pagroti, išgirsti. Ji buvo būdingas begalinis muzikos troškulys ir smalsumas, kuris ilgainiui tik didėjo. Tai buvo užkrečiama. Ji nuolatos atveždavo naujų garso ir vaizdo įrašų, visuomet surinkdavo mokinius, mes kartu grodavome.
– Ar jaunystėje norėjote būti panašus į kokį nors garsų pianistą?
– Negaliu pasakyti, manau, kad ne.
– Bet juk turi būti kokių nors dievaičių?
– Na, žinoma. Sviatoslavas Richteris, Emilis Gilelsas, Vladimiras Sofronickis, taip pat T.Nikolajeva. Vėliau – Arturo Benedetti-Michelangeli.
Gal man norėjosi būti į ką nors panašiam tuo momentu, kai jų klausiausi ir man baisiai patiko, bet kopijuoti nieko nebandžiau. Buvo susižavėjimo, bet, man atrodo, net tada supratau, kad neįmanoma taip pat pagroti. Vis tiek kiekvienas groja tik taip, kaip groja jis, o bandymas mėgdžioti tik trukdo.
– Po T.Nikolajevos pradėjote mokytis pas Sergejų Dorenskį, visiškai kitokio tipo muzikantą nei T.Nikolajeva. Ar buvo psichologiškai sunku?
– Ne, nesunku. Buvo sunku pergyventi T.Nikolajevos mirtį, mes buvome beveik giminės ir viskas atsitiko taip netikėtai. Kasmet ji grodavo vis daugiau, atrodė, kad viskas eina kylančia linija ir staiga tokia netikėta mirtis per koncertą San Franciske, kur ji grojo Dmitrijaus Šostakovičiaus 24 preliudų ir fugų ciklą. Tai atsitiko 1993 metų lapkričio 17-ąją.
– Dešimtasis P.Čaikovskio konkursas, kuriame dalyvavote ir užėmėte iš esmės pirmąją vietą, kurią pavadino antrąja, nebuvo paprastas. Kaip atradote kovotojo savybių, ar jūs kovotojas?
– Ne, muzikoje aš tikrai ne kovotojas. Man patinka sportiniai žaidimai: tenisas, badmintonas, šachmatai, ten išryškėja tam tikros kovotojo savybės. Aš ir anksčiau buvau dalyvavęs tarptautiniuose konkursuose, kuriuose, aišku, varžėsi stiprūs pianistai. Bet visada šiurpu ir keista, kai muzikiniame kontekste vartojama sąvoka konkurentas.
Iš viso dalyvavau dviejuose tarptautiniuose konkursuose: viename, kai man buvo 16 metų, Leipcige, kitame – Sąjunginiame Sergejaus Rachmaninovo. Kai esi tokio amžiaus, konkurencinės kovos pojūtis gali atrodyti netgi normalus, bet kai jis įsiskverbia į kūną ir kraują, tam tikra prasme suluošina muzikantą. Man, laimė, taip nenutiko, bet vis tiek nesijaučiau patogiai. Greičiau buvo pojūtis – pagrojau ir ačiū Dievui.
– Ar per pastaruosius metus smarkiai išsiplėtė jūsų repertuaras? Ar pavyksta išmokti naujų kūrinių ir kada randate tam laiko, jei surengiate 100 koncertų per metus?
– Taip, aš visą laiką mokausi naujų kūrinių. Pastaraisiais metais išmokau Sergejaus Prokofjevo 4-ąjį ir 5-ąjį koncertus, keletą didelių Isaaco Albenizo pjesių, Fryderyko Chopino Polonezą-fantaziją ir mazurkas, septynias pjeses iš P.Čaikovskio „Metų laikų“ ir įrašiau visą ciklą... Kasdien valandą pusantros groju kamerinę muziką.
Štai prieš tris dienas turėjau laisvą dieną Vašingtone. Mokiausi R.Schumanno Humoreską, kurios niekada gyvenime nebuvau grojęs ir grosiu po trijų su puse savaitės, o Ludwigo van Beethoveno 4-ąjį koncertą jau rytoj repetuosiu Maskvoje. Nuolatos ką nors mokausi. Per gastroles netgi lengviau negu Maskvoje. Namuose daug visokių reikalų, kartais repetuoju konservatorijoje.
– Ar jūsų vaikai muzikuoja?
– Deja, ne. Aš labai norėčiau, kad muzikuotų, bet jie nenori.
– Tikriausiai jie žiūri į jus ir mano: „Ne, tai per daug sunku!“
– Žinote, aš labai retai būnu namuose. Jeigu mano žmona būtų muzikantė, gal ir verstų juos groti. Man regis, duktė turi tam tikrų gabumų, sūnūs turbūt mažiau...
– Kas jums svarbiausia atliekant naują ir nenaują kūrinį? Kiek jums svarbi tradicija? Gustavas Mahleris kadaise ištarė puikią frazę: „Tradicija – tai ugnies perdavimas, o ne pelenų garbinimas.“ Kaip jūs vertinate tradiciją?
– Aš puikiai vertinu tradiciją, bet kalbėti apie atlikimą ir atlikti scenoje – tai visiškai skirtingi dalykai, nesusiję vienas su kitu. Dažnai galima sutikti žmogų, kuris pasakoja nuostabius dalykus apie interpretaciją, gindamas tradicijas arba jas neigdamas, su juo galima įdomiai pasikalbėti, o po to žmogus pakyla į sceną ir nesugeba įgyvendinti to, ko nori.
– Koks klausytojas jums idealus? Ar kada nors gyvenime sutikote savo idealų klausytoją?
– Džiaugiuosi kiekvienu klausytoju, jei jis specialiai ateina į koncertą pasiklausyti manęs. Žinoma, yra keletas žmonių, kurių nuomonė man svarbi.
Jūs taikliai paklausėte apie klausytoją, o ne apie publiką, apie klausytoją vienaskaita... Negaliu pasakyti, kad jaučiu kiekvieną žmogų salėje ir žinau, kaip būtent kiekvienas jų girdi...
– Bet jūs grodamas kreipiatės į klausytoją ar pernelyg susitelkęs į tai, ką grojate?
– Tiesioginį ryšį aš vis dėlto palaikau su muzika ir kompozitoriumi, o muzikinis pasisakymas gali būti nuasmenintas, išreikštas trečiuoju asmeniu, kartais ir pirmuoju, būna ir liepiamosios nuosakos – nuo to ir priklauso atlikimas. Muzikoje yra užkoduotas kreipimasis į žmogų, bet net jei gročiau vienas kambaryje, stengčiausi išlaikyti tą patį santykį kaip ir salėje.
– Koncertuojate beveik kiekvieną dieną. Kaip suvaldote jaudulį prieš koncertą ir jo metu? Pripratote?
– Niekaip nesuvaldau. Kartais visiškai nesuvaldau. Kartais apima ne tik kad jaudulys, o tiesiog baimė. Man pavyksta tai nuslėpti nuo klausytojų. Man atrodo, kad atlikėjas, kuris atrodo įsiaudrinęs ir susijaudinęs, iš tikrųjų jaudinasi mažiau.
– Sakyčiau, jūs labai poetiškas pianistas. Ar jums patinka poezija?
– Taip, poezija man patinka, bet ne visa, juolab kad kalbu įvairiomis kalbomis, tačiau skaitau tik rusiškai. Aleksandras Puškinas poezijoje man užima visiškai išskirtinę vietą, be jokių lyginimų ir gretinimų. Dar patinka Fiodoras Tiutčevas, Borisas Pasternakas, Nikolajus Zabolockis...
– Ar jūsų nuotaikai, kūrybai ir produktyvumui turi įtakos šalies politinė padėtis?
– Kūrybai neturi, o nuotaiką geros žinios praskaidrina, nemalonios aptemdo. Dabar daug skaitau ir mano požiūris į daugelį dalykų keičiasi. Netgi į Vladimirą Leniną, kurio negaliu pavadinti tiesiog niekšu. Man atrodo, kad jis niekada nemelavo, – ne taip, kaip daugelis politinių veikėjų.
– Garbingas nusikaltėlis? Tai įdomu!
– Na, taip, garbingas nusikaltėlis, kaip bet kuris monarchas.
Parengė Milda AUGULYTĖ
