Nuo spalio 2 d. „Sirenos“ į Lietuvos žiūrovų gyvenimą įsiveržė su kviestiniu dokumentiniu teatru.
Penki iš esmės ne pjesėmis, o faktais, problemomis pagrįsti vaidinimai-diskusijos buvo pakviesti iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Argentinos, Indijos ir Palestinos.
Meno ir laiko trikampiai
„Man patinka trikampiai“, – pareiškė trupės „Gob Squad“ aktorė Johanna Freiburg, nupiešusi žiūrovę trikampiu veidu ir atidavusi jai piešinį.
Tokia spektaklio „Sukūrimas /Paveikslai Dorianui“ pradžia tarsi įspėjo, kad veikėjai ir toliau matys žiūrovus, kalbėsis su jais, o savo pokalbį formuos trikampiais. Na, kad ir Menininkas-Kūrinys-Žiūrovas. Šis spektaklis buvo „Sirenų“ užsienio programos pradžia.
Jie veikė trise – artistai iš garsios dokumentinio teatro trupės, tris dešimtmečius gyvuojančios Berlyne (Vokietija) ir Notingame (Didžioji Britanija). „Gob Squad“ paprastai griebiasi aktualių temų, „kur menas susitinka su tikru gyvenimu“, ir kartu su žiūrovais nagrinėja jas netgi ne scenoje, o namuose, parduotuvėse, metro stotyse, garažuose ar gatvėje.
Šįkart penkiasdešimtmečiai menininkai nutarė pasikalbėti scenoje apie žmogaus ir artisto amžių, apie grožį ir atmintį.
Jie patys sensta ir jiems aktualu tai aptarti. Ne vien jiems. Svarbiausiais scenografijos daiktais tapo veidrodžiai ir rėmai, asociacijas provokavo atspindžiai ekrane ir vaizduotėje, o tema iš dalies siejasi su Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretu“.
Gastroliuodami po pasaulį su spektakliu „Sukūrimas“, „Gob Squad“ pakviečia į sceną tos šalies aktorius – tris dvidešimtmečius ir tris septyniasdešimtmečius.
Visai kaip artistės Sarah Thom sukurtoje ikebanoje, kurioje turi būti 3 elementai: sausuoliai, žiedai ir pumpurai. Praeitis, dabartis, ateitis.
Virš ikebanos Sarah įžiebė ypač karštą lempą ir viso spektaklio metu filmavo, kad matytųsi, kaip pumpurai skleidžiasi, gražieji žiedai vysta, o sausuoliams nieko panašaus nebegresia.
Kaip kūną, atmintį, patį žmogų veikia laikas, „Gob Squad“ parodė per tuos, kurių biografijos – švarus lapas su numanomomis viltimis, o tai buvo studentai Morta Narkauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė ir Eimantas Antulis. Taip pat ir per tuos, „kurių patirčių daugiau už jų nugarų, o ne prieš akis“, – tai Vida Vaičiūlytė-Valuckienė, Ramutis Rimeikis, Vladimiras Serovas. Aktoriams teko būti savimi. Pagarba jų drąsai.
Ypač jautru, kad „Gob Squad“ menininkai į savo vaidinimo sceną už rankų įsivedė tuos lietuvių septyniasdešimtmečius, kurie per karjerą nėra pelnę daug dėmesio. Čia jie sulaukė akimirkų, kad primintų: vaidinau!
Amžius, jausmai, patirtis
Yra temų, kuriomis nešnekame. Tarkime, kad į sceną įėjusį žmogų mes apžiūrinėjame, vertiname jo išvaizdą, o jam patinka būti matomam. Net jeigu laikas ir patirtis jo kūną gerokai paveikė, o mūsų publika paprastai baidosi senų kūnų.
Prašom, žiūrėkite: „Sukūrime“ pakviestų artistų kūnai net nepaslėpti, jie nei nuogi, nei apsirengę. Pridengti kažkokiomis draiskanomis, kurios tik išryškina amžių. Pamažėle ant apžiūrėtų kūnų ėmė atsirasti skraistės, chalatai, perukai, vainikai. Ir – kaip visada būna – daugiau susipažinęs imi reaguoti į asmenybę, o ne išvaizdą.
O S.Thom spektaklio viduryje ramiausiai nusirengė viską, mikrofono pultelį pasikišo po masyvia krūtimi ir paskelbė, kad apsinuoginti scenoje ji įpratusi. Ir galbūt šiandien jos kūnas netobulas, gal mūsų akims jos krūtų ir pilvo per daug, bet – žiūrėkite. Spektaklis – apie laiką ir vystantį grožį. Ir aktorei patinka, kai į ją žiūrima.
Dievaži, tai buvo gražu. Ta nuogos menininkės ramybė, žmogaus susitaikymas su savo kūnu. Ir su tuo, ką esi patyręs. Kolegos aktorę apgaubė veidrodžių trikampiu. Ne paslėpė, o įrėmino.
Laiko, jausmų ir patirties temą netrukus pratęsė Seano Patteno klausimai spektaklio svečiams Mortai ir Vladimirui: jaunoji mano Praeitie, primink, ką esu patyręs ir pamiršęs, o tu, garbioji mano Ateitie, papasakok, ko man nebijoti.
Tada ypač gražus buvo Vladimiras su savo teatriniais prisiminimais, iš kurių nieko neišbrauktų, nors gal tų spektaklių nėra matęs nė vienas, šiandien sėdintis salėje. Žavi buvo dainuojanti Vida, kuri svajoja, kad nors kas žinotų, kokį triumfą ji yra patyrusi. Orūs scenos senjorai.
Štai tada ir gali mokytis nebijoti nei dabarties, nei to, kas laukia, – kai susitaikai, priimi tai, kas duota. Spektaklis ir apie tai.
Vaikai paauklėjo tėvus
Kita „Sirenų“ dalyvė – viena garsiausių dokumentinio teatro trupių „Forced Entertainment“ iš Jungtinės Karalystės. Bet pažinome ne ją pačią, o jos vadovo Timo Etchellso pjesę „Naktis seka dieną“, kur nuolatines tėvų replikas vaikams, autoriaus surašytas 2007 metais, visą valandą skanduoja 17 vaikų. Tokį veidrodį tėvams „Forced Entertainment“ vis sukuria kurioje nors šalyje.
Šaunūs tie lietuvių vaikai, pavyzdingai surepetavę su režisieriumi Matthew Evansu ir jo asistente Lietuvoje Uršule Bartoševičiūte. Tačiau ar galima tai vadinti visaverčiu tarptautinio teatro festivalio spektakliu? Greičiau edukaciniu jo papildymu. Prasmingu, bet hm... Gal labiau tėvų auditorijai, taikomajai funkcijai.
Užtat spektaklis „Minų laukas“ – įspūdingiausias, paveikiausias „Sirenų“ pirmosios savaitės pasirinkimas. Karas buvo aplinkybė kariavusiųjų atsiminimuose, tik spektaklis netapo nei istorijos pamoka, nei auklėjamąja priemone, nors visą valandą scenoje save vaidino tikro karo veteranai.
Nustoti būti mūšio lauke
Scenoje vėl trejetai: trys Malvinų karo veteranai iš Argentinos ir trys Folklandų karo veteranai iš Jungtinės Karalystės. Tos salos, dėl kurių 74 dienas dvi šalys kariavo 1982-aisiais, abiejose šalyse net ir tebevadinamos skirtingai. Jų priklausymas Argentinai ar Jungtinei Karalystei iki šiol irgi traktuojamas savaip.
Šeši buvę kariai režisierės Lolos Arias spektaklyje susitiko išgyventi savo jaunystės patirties iš naujo, suvaidinti to karo pusės, kurios paprastai niekas nemato.
Viena svarbiausių spektaklio temų: o kaip po to? Kaip baigti karą savyje, kaip nustoti būti mūšio lauke su mirštančiu draugu ar priešu ant rankų?
Argentinietė menininkė L.Arias, rašytoja, režisierė, muzikantė, nuolat dirba su paprastais žmonėmis.
Ji žino, kad, susidūręs su praeitimi, žmogus gali sprogti. „Minų lauko“ reklamose kartojama, kad spektaklis buvo kuriamas ilgiau, nei truko pats karas, taigi ne porą mėnesių. Ir kad procesas prasidėjo nuo psichologų pagalbos visai trupei.
Sukruvintos jaunystės rokas
Dinamiško spektaklio scenarijus turi kelis lygmenis: karo dalyvių žvilgsnis į scenoje atkuriamus ano laiko įvykius; punktyrai apie tai, kaip jie kūrė šį spektaklį; karo atsiminimų poveikis kiekvieno veterano biografijai; kūrybos poveikis – spektaklyje tie pražilę žmonės ne tik randa bendrą kalbą, bet ir kartu groja roką!
Šeši buvę kariai suvaidino net po keletą vaidmenų, ne vien save, bet ir greta kariavusius, žuvusius, per televiziją kalbėjusius, netgi – užsimovę gumines kaukes – tuometę Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Margaret Thatcher ir Argentinos generolą diktatorių Leopoldo Galtieri, tuomet valdžiusį šalį ir pradėjusį nelemtą karą.
O dar jie patys buvo ir savo vaidinamo spektaklio scenos darbininkai, ir „Minų lauko“ projekcijų įkūnytojai – nes baltas kampas scenoje buvo ir vaidybos aikštelė, ir ekranas, ant kurio matėme senas nuotraukas, žurnalus, laiškus, dienoraščius.
Jie labai skirtingai simpatiški, tie šeši vyrai, 1982 metais kariavę priešiškose pozicijose. Juose derėjo tragizmas ir autoironija. Nė lašo mėgėjiškumo!
Šis „Sirenų“ programos spektaklis, sakyčiau, turi ryšį su pavasarinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa, kuri skelbė: tik menas gali išgelbėti pasaulį.
* * *
Siekia atskleisti pavojų ir švęsti gyvenimą
Lietuvos teatre ryškiai keičiasi kartos – nuo šitos žinios rugsėjo pabaigoje tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradėjo savo programą užsienio svečiams – konferenciją ir „Lietuvos teatro vitriną“.
Šią savaitę „Sirenos“ tęsia Lietuvos žiūrovų supažindinimą su užsienio dokumentiniu teatru. Spalio 7 d. buvo antrą kartą suvaidintas bendras Argentinos ir Jungtinės Karalystės spektaklis „Minų laukas“, kurio premjera 2016 m. įvyko Londono teatro festivalyje LIFT.
Toliau „Sirenų“ programoje – du monospektakliai iš Indijos ir Palestinos. Šių šalių teatro Lietuvos publika dar nėra mačiusi.
Indijos teatro kūrėja M.Taneja spektaklyje „Būk atsargi“ kalba rizikinga savo šalyje tema – apie pavojus, kurie moters tyko Indijoje. Kas už tuos pavojus atsakingas? „Jeigu mes nesipriešinsime tam, kaip su mumis elgiamasi, kas tai padarys už mus?“ – klausia M.Taneja, Šveicarijoje už šį vaidinimą apdovanota Padėkos prizu.
Palestinietis aktorius A.Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“ kuria tėvynainio poeto T.Muhammado Ali gyvenimo retrospektyvą. Nepaisant dramatiškos herojaus patirties, šis vaidinimas siūlo švęsti gyvenimą.
