Kartu jie kasmet pristato originalius kūrinius ir kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su iškiliausiais šių dienų kompozitoriais. Bendradarbiavimas atliekant Steve'o Reicho muziką praeitais metais grupei pelnė „Grammy“ apdovanojimą kamerinės muzikos ar ansamblio kategorijoje.
Paskutinio jų albumo „Perpetulum“ pavadinimą įkvėpė kūrybinis bendradarbiavimas su dar žymesniu minimalistu Philipu Glassu. Nors kompozitorius savo simfoniniuose ir operiniuose kūriniuose gana gausiai naudojo perkusinius instrumentus, „Perpetulum“ yra pirmoji jo kompozicija, skirta perkusiniam kvartetui.
Kuriama nuo 2017 metų „Perpetulum“ pagaliau yra pristatoma pasaulio publikai kaip kvarteto koncertinio turo vinis. Į sceną nešdami šiuolaikiško perkusinio garso skonį „Third Coast Percussion“ publikos yra mėgstami dėl įtraukiančių energingų pasirodymų.
Patys atlikėjai didele vertybe laiko muzikos pagalba kuriamus ryšius su įvairiomis perkusinei muzikai atviromis žmonių bendruomenėmis. Spalio 17-ąją tuo bus galima įsitikinti ir Vilniuje, kai Nacionalinėje dailės galerijoje ansamblis pristatys savo naujausią repertuarą, o taip pat ir P. Glasso kūrinį „Perpetulum“.
Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė pakalbino ansamblio narį Robertą Dilloną apie iššūkius ir džiaugsmus, kuriuos ansamblio nariams teikia šiuolaikinė perkusinė muzika ir muzikantų kasdienybė vadovaujant „Third Coast Percussion“ organizacijai.
– Kiek žinau, jūsų kamerinis ansamblis susibūrė Nortvesterno universitete. Kaip universiteto ansamblis virto plačiai koncertuojančia grupe?
– Mes visi susitikome Nortvesterno universitete kaip studentai ir būtent čia gimė mūsų aistra perkusinei kamerinei muzikai. Tačiau nebuvo nė vienerių metų, kad mes visi keturi būtume to universiteto studentai.
Kaip perkusinė grupė iš Nortvesterno mes koncertuodavome kartu su „Civic“ Čikagos orkestru (the Civic Orchestra of Chicago) 2004-2005 metų sezoną. Tuomet atsirado galimybių įsitraukti į visuomeninę veiklą – su suburtu kvartetu nemokamai koncertuoti mieste ir pristatyti perkusinę muziką Čikagos studentams bei mokiniams. Vėliau nusprendėme, kad norime pratęsti šią veiklą ir pasibaigus sezonui. Taigi mūsų pirmieji pasirodymai prasidėjo 2005 metų vasarą.
– Profesinio kelio pradžioje koncertavote mokyklose. Edukacija iki šių dienų yra didelė ansamblio vertybė. Ko siekiate supažindinami moksleivius su perkusiniais muzikos instrumentais?
– Turbūt sunkiai rastume parankesnius instrumentus nei perkusiją, norėdami įtraukti jaunus žmones į muzikavimo procesą. Jie yra naudojami įvairių stilių muzikoje, jais labai lengva išgauti garsą, net jei nesi to anksčiau daręs, be to, tai yra vizualiai edukacijai patrauklus instrumentas, – pasirodymo metu gali aiškiai matyti, kaip yra išgaunamas kiekvienas garsas.
Visi ansamblio nariai nepaprastai mėgsta mokyti ir dirbti kartu su moksleiviais. Manau, kad grupės edukacinė veikla tapo vis labiau apgalvota, rafinuota. Šiandieną mes ne tik pristatome moksleiviams savo instrumentus ir atliekamą jais muziką. Mes siekiame moksleivius tiesiogiai įtraukti į veiklą.
Kiekvienas mūsų organizuojamas edukacinis projektas turi tam tikrus tikslus ir žinutę, kurią norime perteikti mokiniams.
– Grupė kartu jau penkioliką metų. Kas jus sujungė į bendrą muzikinį vienetą ir kas labiausiai laiko kartu šiandien?
– Grupė gimė iš meilės muzikai ir noro pasiekti publiką už universiteto ribų, garsų pagalba teikti džiaugsmą klausytojams. Iki šių dienų tai yra vieni pagrindinių mūsų veiklą į priekį stumiančių variklių.
Manau, kad visiems ansamblio nariams yra malonu matyti grupės augimą, jausti, kad ir mes joje subrendome kaip asmenybės. Prasmę mums taip pat teikia dalyvavimas įvairiuose projektuose, bendradarbiavimas su menininkais ir kitų specialybių atstovais, jaunų žmonių mokymas, įsitraukimas į perkusininkų bendruomenę, o taip pat mūsų pačių kūrybos komponavimas ir tos muzikos atlikimas.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiai susiduriate gyvendami ansamblio kasdienybės ritmu?
– Pasitaiko daug įvairių logistinių sunkumų, susijusių su mūsų instrumentais. Prieš kiekvieną koncertą su organizatoriais planuojame, kuriuos instrumentus gabensimės kartu su savimi, o kurie bus vietiniai. Daugumą koncertų atliekame mišriais instrumentų komplektais – pusę jų matome pirmą kartą gyvenime, o kitus atsivežame supakuotus lagaminuose.
Dėl to nuolat pasitaiko nemalonių staigmenų, su kuriomis turime žaibiškai susidoroti, kad koncerte mūsų instrumentai skambėtų optimaliai gerai. Kadangi tokie dalykai nutinka nuolat, mūsų moto kelyje yra „sek paskui susidarytą planą, bet pasiruošk būti lankstus“.
Sunkiausia yra suvaldyti šiuos dalykus, bet Seanas, grupės techninis direktorius, šioms problemoms spręsti deda labai daug pastangų, nors kartu su mumis repetuoja ir koncertuoja.
Esame pasiskirstę pareigomis, visi keturi grupės nariai daug prisideda prie grupės gyvavimo. Siekiame, kad viskas vyktų sklandžiai ir profesionaliai, būtų susidorota su administracinėmis užduotimis, o organizacija ir toliau klestėtų.
Džiugu, kad dabar mes turime tris nuostabius darbuotojus, kurie nėra muzikantai. Jie užsiima administraciniu darbu. Tačiau ir mums, keturiems muzikantams, yra svarbu dalyvauti savo organizacijos valdyme.
– Kokie yra perkusininkų kvarteto privalumai ir trūkumai pasirenkant repertuarą, organizuojant pasirodymus?
– Perkusininkų ansamblių tradicija Vakarų muzikoje nėra gili, palyginus su kitų instrumentų kolektyvais. Čia slypi ir iššūkis, ir galimybės.
Mes tvirtai jaučiamės atlikdami pasirinktą repertuarą, tad neabejojame, kad juo sudominsime ir tuos, kurie nebuvo iki tol girdėję perkusinės muzikos. Galime laisvai rinktis programas, kurios mums labiausiai tinka ir patinka. Atliekame labai skirtingus dabarties kompozitorių kūrinius.
– Kaip ir kokias tradicijas siekia formuoti „Third Coast Percussion“?
– Norime padėti kitiems perkusiniams ansambliams bendradarbiaudami su kompozitoriais ir užsakydami jiems naujas kompozicijas, pristatydami koncertų programas, kuriose skamba skirtingo stiliaus kūriniai.
– Kaip pasirenkate, kokią partiją gros kuris atlikėjas?
– Mūsų visų įgūdžiai panašūs, ir visi galime groti skirtingais instrumentais. Taigi kiekvienas iš mūsų galėtų atlikti visas kompozicijos partijas. Paprastai pasirenkame mums labiausiai patinkančias, o jei šitaip neišeina, pasiskirstome partijas pagal abėcėlę. Kadangi mano pavardė yra antra pagal abėcėlę, dažniausiai atlieku antrą partiją.
– Kaip vyksta bendradarbiavimas su kitais muzikais?
– Bendradarbiauti labai mėgstame. Smagu, kai kompozitoriai keliskart apsilanko mūsų studijoje, susipažįsta su turima instrumentų kolekcija, kartu pasibandome įvairias naujo kūrinio versijas. Pradiniame darbo etape stengiamės pademonstruoti savo instrumentų galimybes, kartu su kūrinių autoriais išbandome skirtingas grojimo technikas.
Vėliau stengiamės bendrauti su kompozitoriais repeticijų metu – kartu planuoti, priiminėti sprendimus ir spręsti problemas, kad padėtume autoriams kuo geriau įgyvendinti jų viziją.
Neišvengiamai būna nusivylimų ir netikėtų trikdžių užsakant kūrinius, tačiau tokiose situacijose mes vadovaujamės savo pačių moto: „sek paskui susidarytą planą, bet pasiruošk būti lankstus“.
– Grojate ir su kitais muzikantais, remiate jaunus kompozitorius, užsakote jiems kūrinius. Kas labiausiai žavi bendraujant su kitais kūrėjais?
– Perkusiniai instrumentai teikia kompozitoriams nepaprastai daug raiškos galimybių – turime ką pasiūlyti savo autoriams. Pristatydami jiems perkusinius instrumentus, supažindiname su nauju garsynu, moderniomis atlikimo priemonėmis ir technikomis. Norime, kad muzikos kūrėjai panaudotų šias žinias ir ateities projektuose.
Bendradarbiavimu paremtas kolektyvinis kūrybos procesas duoda geriausius rezultatus, tad svarbu yra išmokti dirbti komandoje su kitais muzikais, dalytis tarpusavyje patirtimi.
– Ansamblio nariai taip pat kuria muziką. Kaip vyksta šis procesas?
– Mes, visi keturi „Third Coast Percussion“ nariai, esame ir kompozitoriai. Bent jau man labai smagu žinoti, kad kiekvienas parašytas kūrinys bus atliktas viešai.
Mes mielai atliekame vienas kito kūrybą ir patys nuolat tyrinėjame perkusinių instrumentų galimybes, išbandome naujas kūrybines idėjas. Repetuojame savo naujus kūrinius taip pat kaip ir kviestinių kompozitorių.
Pastaraisiais metais pradėjome kurti ir kolektyviai, tam tikrus epizodus užrašydami kiekvienas atskirai, o kitus – drauge improvizuodami.
Du pagrindiniai mūsų bendros kūrybos pavyzdžiai yra 2016 metais sukomponuotas „Reaction Yield“ ir projektas „Paddle to the Sea“. Abiem atvejais pirmiausia sukūrėme bendrą muzikinį tekstą ir pagrindines temas, kurias kiekvienas naudojome, komponuodami savo padalas. Partijas drauge redaguojame ir peržiūrime, pristatome vienas kitam pirmuosius eskizus.
– Kaip apibūdintumėte akimirkas grojant scenoje? Kiek jūsų pasirodymuose yra improvizacijos?
– Kiekvienas koncertas yra balansavimas tarp susikaupimo ir ekspresijos. Kiekvienam pasirodymui scenoje ruošiamės kruopščiai ir atsakingai. Tai padeda perteikti emocijas scenoje, susitelkti į dabarties akimirką, rodant aukštą techninį lygį.
Improvizuojame scenoje retai, tačiau spontaniškumo protrūkiai pasireiškia subtiliai, pasirenkant skirtingus dinamikos, frazavimo ar tempo niuansus. Tai dažnai nulemia unikalią kiekvieno pasirodymo atmosferą.
– Ar tiesa, kad perkusiniais instrumentais lengva atlikti minimalistinę muziką?
– Pastovų, nentrūkstamą ritminį variklį, būdingą minimalistiniams kūriniams, iš tiesų patogiausia įkūnyti perkusija. Mums nereikia atsikvėpti tarp frazių, kas padeda grojant ilgus repetityvius motyvus, būdingus minimalizmo muzikai.
Dažnai nutinka kažkas magiška, kai intensyvi ritminė medžiaga po kiek laiko nuslopsta ir suskamba melodinis motyvas, kuris tarsi visą laiką slypėjo po kartojamais segmentais. Šį efektą taip pat lengviau išgauti perkusiniais nei kitais instrumentais, – būgnų ir marimbų rezonanso pagalba.
Nekalbu jau apie fizinę ir mentalinę ištvermę, kurios iš muzikantų reikalauja ilgi minimalistiniai kūriniai. Sunkiausia yra ilgą laiką palaikyti pastovų tempą ir rasti tinkamą muzikos judėjimo, krypties pojūtį, kuris turi susiformuoti atliekant repetityvinę muziką. Tačiau tokie iššūkiai dažnai kelia malonumą, – yra smagu juos įveikti!
– Papasakokite apie savo albumo „Irklas prie jūros“ (Paddle by the Sea) idėją.
– Mūsų draugas Tomas Welshas pasiūlė mums sukurti projektą pagal 1960-ųjų filmą, kurį jis žiūrėdavo vaikystėje, dėl jo aktualumo šiomis dienomi. Nusprendėme kolektyviai sukurti šiam projektui muziką ir atlikti ją filmo fone.
Likusi projekto programa buvo sudaryta iš kompozicijų, kurios vienaip ar kitaip siejosi su vandens tema ir išryškino skirtingas mūsų, kaip atlikėjų, savybes. Visa ši muzika tapo įkvėpimo šaltiniu mūsų kolektyviniam kūriniui.
– Kokia „Perpetulum“ atsiradimo istorija?
– Vienas pastarųjų metų „Third Coast Percussion“ tikslų yra užsakyti naujas kompozicijas istoriškai svarbiems ir įtakingiems šių dienų kūrėjams, ypač jeigu jie anksčiau nėra kūrę perkusininkų kvartetui.
Philipas Glassas yra parašęs daug mums svarbios muzikos, jis ugdė ir formavo mus kaip muzikantus. Daugybė jo kūrinių buvo aranžuoti perkusijos instrumentams. Tačiau garbaus amžiaus kompozitoriu nebuvo parašęs nė vienos originalios kompozicijos perkusininkų kvartetui. Mums pasirodė, jog atėjo laikas tokiai avantiūrai.
Jo „Perpetulum“ – kupinas džiaugsmo kūrinys, suteikęs ir mums daug džiugių akimirkų bendradarbiaujant P.Glassu.
Jaunystėje augdamas Baltimorėje, kompozitorius taip pat grojo perkusiniame ansamblyje, nors pirmasis jo instrumentas buvo fleita. Manau, Ph. Glassas prisiminė tuos laikus ir savo patirtį, kai studijoje tyrinėjo perkusinius instrumentus ieškodamas idėjos naujajai kompozicijai.
„Perpetulum“ yra sudarytas iš trijų kontrastingo skambesio ir nuotaikos dalių. Be to, tarp antrosios ir trečiosios kompozitorius mums parašė kadenciją! Tai bus pirmoji mūsų atliekama kadencija, kurioje autorius mums suteikė daug kūrybos laisvės. Sutarėme joje atlikti improvizaciją pagrindinių temų motyvais – čia sklandžiai susilieja ansamblio skambesys ir P. Glasso naudojama muzikos kalba.
– Jūsų koncertų tvarkaraštis yra nepaprastai įtemptas. Kaip atrodo nuolat keliaujančio muzikanto kasdienybė?
– Iš tiesų labai daug laiko praleidžiame kelyje, – džiaugiamės galėdami groti skirtingoms pasaulio auditorijoms. Aplankome nuostabius kraštus, susipažįstame su naujais žmonėmis, užmezgame naujus ryšius.
Dėl įtemptos darbotvarkės ne kiekvienąkart turime laiko paturistauti, tačiau mes laimingi, kad galime gyventi iš to, kuo mėgaujamės. Tikimės, kad mėgaujasi ir mūsų klausytojai.
