Spalio 10 dieną, likus mėnesiui iki dirigentės 30-ojo gimtadienio, G. Šlekytė debiutuos ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur pirmą kartą karjeroje diriguos Wolfgango A.Mozarto operos „Figaro vedybos“ spektaklius.
Artėjančio debiuto proga su Lietuvą užsienyje garsinančia jauna dirigente kalbėjomės apie jos patirtis su genialiojo kompozitoriaus operomis ir šio teatrinio sezono darbus.
– Koks Jūsų santykis su W. A. Mozarto muzika? Ar galėtumėte save pavadinti šio kompozitoriaus kūrybos gerbėja?
– Mozarto genijus mums, muzikantams, pateikia nemažai namų darbų. Jo muzika palyginus paprastomis priemonėmis pasakoja apie įvairialypę žmogaus prigimtį: nuo giliausios psichologijos iki vulgarių kanonų.
Manau, visiems prisiekusiems W. A. Mozarto gerbėjams, o ypač to dar nežinantiems, vertėtų paskaityti kompozitoriaus laiškus. Juose puikiai atsiskleidžia jo žmogiškumas, humoro jausmas, to meto visuomenės ypatybės.
– Jūsų debiutu Klagenfurto teatre Austrijoje tapo „Pagrobimas iš Seralio“. Kurias dar W. A. Mozarto operas jau teko „pačiupinėti“? Ar tarp jų buvo „Figaro vedybos“?
– Pirmąja mano diriguota opera dar studijuojant Leipcige tapo W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“. Ir vėliau būtent šis opusas dažnai mane lydėjo – esu dirigavusi šešis skirtingus „Užburtosios fleitos“ pastatymus! Klagenfurte šalia debiutinio „Pagrobimo iš Seralio“ taip pat dirigavau šio kompozitoriaus šedevro – „Don Žuano“ naują pastatymą. O „Figaro vedybos“ Vilniuje man bus pirmosios.
– Dažnai būtent „Figaro vedybos“ laikomos W. A. Mozarto operinės kūrybos viršūne. Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu ir kodėl?
– Visos vėlyvesnės šio kompozitoriaus operos savaip yra jo operinės kūrybos viršūnės, nenorėčiau nei vienos išskirti. Kiekvieną kartą mano mylimiausia W. A. Mozarto opera yra ta, prie kurios tuo metu dirbu. Taigi spalį tai bus „Figaro vedybos“!
– Kokios klaidos, Jūsų manymu, dažniausiai daromos teatruose interpretuojant W. A. Mozarto kūrinius?
– Muzika yra labai galinga jėga. Mano nuomone, didžiausia klaida mėginti šią jėgą nugalėti ar nuneigti.
Taip pat vėl grįžčiau prie W. A. Mozarto įvairiapusiškumo. Nežinau, kodėl įsivyravusi nuomonė, kad W. A. Mozarto muzika tik grakšti, švelni ir elegantiška. Iš tiesų ji turi ir nemažai „pipiriukų“: akiplėšiškumo, protesto, disonansų, dramos, humoro ir dar daug įvairiausių komponentų.
– Kadangi LNOBT laukiame Jūsų debiuto, gal galėtumėte papasakoti, kokias asociacijas nuo pat vaikystės Jums kėlė šis teatras? Kokie pirmieji jame matyti spektakliai? Kurie pastatymai jame įsiminė?
– Vilnius – mano gimtasis miestas ir diriguoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra viena mano svajonių. Dar besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dažnai lankydavausi LNOBT.
Nors nepamenu, kokie buvo pirmieji vaikiški spektakliai, tačiau prisimenu jau paauglystėje matytus pastatymus: „Pikų dama“, „Rigoletas“, „Žydė“. Taip pat labai gerai prisimenu, kaip su draugėmis per pertrauką skanaudavome karštą šokoladą. Nors ką čia galima pamiršti – ši tradicija vis dar gyva!
– Kokie darbai ir kur šį sezoną Jūsų laukia prieš ir po „Figaro vedybų“?
– 2019–2020 m. sezonas pilnas operos ir ilgai lauktų projektų. Sezoną pradėjau Leipcigo operoje, kur dirigavau naują Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymą, režisuotą žymaus tenoro Rolando Villazono. Orkestrinėje manęs laukė puikus, mano itin mylimas „Gewandhaus“ orkestras.
Taip pat laukia nauji pastatymai Antverpene (Antonino Dvoržako „Undinė“) ir Kopenhagoje (šiuolaikinio danų kompozitoriaus Poulo Ruderso opera „Tarnaitės pasakojimas“). Dar suplanuoti koncertiniai debiutai su Švedijos radijo simfoniniu bei Paryžiaus kameriniu orkestrais ir, žinoma, sugrįžimas į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną.
G. Šlekytės diriguojami operos „Figaro vedybos“ spektakliai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomi spalio 10, 11 ir 12 dienomis. Grafo Almavivos partiją juose atliks Laimonas Pautienius ir Eugenijus Chrebtovas, Figaro – Liudas Mikalauskas.
