– Prisiminkime, kaip atsirado Stalo teatras ir kodėl būtent tokiu pavadinimu.
Saulė: Visi šio teatro pagrindai pakloti dirbant su vaikais. Esu dar ne visai užaugęs vaikas ir man labai rūpi įvairūs jų žaidimai bei problemos. Kokiais 2001 m., pradėjusi dirbti su vaikais (be to, jau turėjau ir porą savų), mąsčiau, ką jiems galima būtų įdomaus parodyti. Prisiminiau savo vaikystę, kaip žaisdavome su paprastais daiktais – šaukštais, pakabomis, žirklėmis, akmenimis, pagaliukais ir kt. – ir būdavo išties linksma.
Buvau pastebėjusi, kad vaikai pasiima kokį nors jau sukurtą personažą, kad ir Vėžliuką Ninzę, ir žaidžia tik su tuo personažu. Man jų lyg ir pagailo, tad nutariau parodyti tuos paprastus daiktus. Tuo metu dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kur turėjau daug laiko suprasti, kas man pačiai, o kartu ir vaikams yra įdomu.
Su Snieguole, be kurios šio teatro nebūtų, susitikome dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ramūnas Rudokas visą mūsų kursą pakvietė Jaunimo teatre vaidinti „Katės namų“, o Snieguolė buvo šio spektaklio kompozitorė. Aš jai, matyt, patikau, nes vieną dieną ji paprašė manęs parodyti, ką veikiu. Parodžiau jai visokių akmenų, pagaliukų, viską papasakojau, o ji ir sako: „Kurkim spektaklį!“ Taip entuziazmas nugalėjo protą – net negalvojome apie tai, kad reikia režisūrinio išmanymo, scenografijos.
Snieguolė: Tuo metu mes buvome tik dviese, tad Saulė buvo viskas: režisierė, scenografė ir atlikėja, o aš kūriau muziką, kurią pati ir grodavau gyvai. Tad iš karto atradome teatro – objektų ir gyvos muzikos – koncepciją.
Saulė: Labai gerai atsimenu, sėdėjau sodyboej prie stalo, apkloto balta staltiese, – kampuose keturi akmenys, kad vėjas nenupūstų, – ir pagalvoju, kad reikia pastatyto „Eglę žalčių karalienę“. Po to tą „Eglę...“ nuvežėme į Alytaus festivalį ir gavome du apdovanojimus. Mums tai buvo labai didelis įvertinimas.
Snieguolė: Už geriausią režisūrą ir geriausią spektaklį: nors dalyvavo ten ir garsūs lėlininkai, tokie kaip Rimas Driežis ir Vitalijus Mazūras. Smagu, kad šis teatras nuo pat pirmo takto įsivažiavo, rado savo vietą. Po to vykome į Maskvą ir ten susilaukėme labai gerų rusų kritikų įvertinimų.
– Ar pavyko išlaikyti savo pirminį sumanymą? Kaip šis teatras ilgainiui pasikeitė?
Saulė: Nėra lengva išlaikyti savo veidą tokios linksmos, spalvotos popkultūros laikmečiu. Aišku, kad linksmi, lengvi spektakliai vaikams duotų daugiau finansinės naudos ir populiarumo. Vis tiek iki šiol tikime, kad mūsų metodas – kai vienas daiktas turi daug veidų, įkūnija daug personažų – skatina vaikų fantaziją. Be to, man vis dar patinka idėja, kad galima ir šiukšlyne pasirausus sukurti gerą spektaklį. Paprastas dalykas, jeigu jį išradingai pateiksi, gali būti labai nepaprastas.
Snieguolė: Buvo keli bandymai pažaisti su publika. Pavyzdžiui, statant „Snieguolę ir septynis nykštukus“ bandėme sukurti saldų spektaklį: su popmuzika, porcelianiniais puodeliais ir labai gražia jauna aktore. Kai viskas jau buvo baigta, negalėjome jo į viešumą išleisti. Galiausiai iš to atsirado „Kas pasauly g(a)ražiausia?“: veiksmas persikėlė į garažą, nykštukai tapo darbo įrankiais – pjūklais, pompomis, grąžtais ir t.t., o vietoje saldžios popmuzikos atsirado noizo estetika. Tad vis dėlto nepasidavėme komercijai.
Saulė: Būdavo, ateidavome į repeticijas ir iškart netekdavome jėgų, jautėme, kad visa tai ne mūsų.
– Iš kur kilo tas noras sukurti gražų, jums svetimą spektaklį?
Saulė: Esame toks mažas organizmas, kad neturime pinigų vadybai. Manėme, pastatysime spektaklį, į kurį visi šniūrais eis.
Vis dėlto manau, kad kiekvienas spektaklis, skirtas šeimai, turi turėti edukacinį aspektą. Pirmiausia galvoju: ką naujo pasakysiu atėjusiems vaikams, ką jie nauja patirs? Dėl to turbūt tos „Snieguolės...“ ir neišleidome, kad nesupratome, kam ji reikalinga.
Yra buvę tikrai sunkių momentų, kai jau ruošdavausi uždaryti šį teatrą. Bet, kaip žinodami, po tokių „paskutinių“ spektaklių prieina tėvai su vaikais, padėkoja, pagiria ir vėl viskas tęsiasi iš naujo.
Snieguolė: Man atrodo, kad mūsų teatrui vadybos nereikia, nes ir taip neįmanoma suspėti visur, kur esame kviečiami. Šiemet tiek po pasaulį važinėjome: Izraelis, Korėja, Norvegija, Ukraina, Sibiras. Taip pat ir po Lietuvos miestelius. Tad kas būtų, kai teatras jau pats savaime, iš lūpų į lūpas yra tiek visur kviečiamas, jei dar turėtume vadybininką?
– Gal pati publika pradėjo keistis? Šiuolaikiniai vaikai gal kitokie nei buvo prieš penkiolika metų?
Saulė: Vaikai turbūt visuomet vienodi – išdykę, smalsūs ir tiriantys aplinką, ribas. Tačiau atrodo, kad šiuolaikiniai tėvai bijo garsiai žodį pasakyt. Geriausiu atveju pasigirsta: „Vaikeli, gal tu taip nedaryk...“ Tad jie ir daro! Žodžiu, mūsų pasakų sekimo programoje yra buvę tokių situacijų, kad tiesiog bijodavau galą gauti.
Snieguolė: Iš tikrųjų turime labai specifinę, sakyčiau, gurmanišką publiką – yra žmonių, kurie žiūri tik Stalo teatro spektaklius.
– Kokia jūsų teatro struktūra, kaip pasiskirstote darbus?
Snieguolė: Gyvename praktiškai vien iš kūrybinių pajėgų. Esame labai mažas organizmas, neturintis visų tų grandžių, kurios būna valstybiniuose teatruose: sandėlininkų, darbininkų, administratorių. Ir manau, kad mums labai pasisekė, jog sugebėjome penkiolika metų išgyventi ir sukurti aštuoniolika spektaklių. Be to, buvom ir dviem Auksiniais scenos kryžiais įvertinti – vadinasi, menas gali būt kuriamas ir...
Saulė: Iš šiukšlių.
Snieguolė: Čia viskas, galima sakyti, daroma pusiau visuomeniniais pagrindais.
Saulė: Taip, mano vyras ir sūnūs labai daug padeda. Kitaip ir galą gautume dekoracijas betampydamos. Ir aktoriai, kurie vaidina mūsų spektakliuose, patys viską pasistato, viską susirenka.
Snieguolė: Dėl to tos kūrybinės pajėgos labai kinta. Mes kažkaip ištveriame visus tuos sunkumus, bet ne kiekvienas gali priimti, kad čia jam neatneša, nepadeda. Saulė pati ir direktore dirba, sėdi prie popierių, bankininkystės.
Saulė: Išmokau! Iš pradžių tai buvo tamsus miškas. Tiesiog fiziškai jausdavau, kaip vienas smegenų pusrutulis nurimsta ir pradeda veikti kitas. Dabar jau savaime viskas persijungia, be didelio streso.
– Kaip atrodo jūsų repeticijos?
Saulė: Repeticijos dažniausiai vyksta čia, dirbtuvėse. Po to keliaujame į „Menų spaustuvę“, kuria džiaugiamės jau beveik dešimt metų!
– Nuo pat pradžių turėjote šias dirbtuves?
Saulė: Oi, ne... Iš pradžių viską laikydavau namuose, kol dekoracijos supelijo. Po to Rudens gatvėje, vienos a.a. dailininkės dirbtuvėse. Vėliau spec vaikų darželyje „Žolynėlis“, kuriame dirbau; dar vėliau – kaimynės garaže. O per visus tuos kraustymusis dar ir premjeras spėdavome išleisti.
Snieguolė: Pamenu pirmąsias „Barbės ir Bebenčiuko“ repeticijas kažkokioje leidykloje. Didžiuliame sandėlyje, ant žemės, kur lašėjo vanduo, aplink buvo balos ir darbavosi vietos statybininkai, šaukiantys: „Mergos, gal norit išgerti?“
– Kokias išskirtumėte pagrindines Stalo teatro kryptis?
Snieguolė: Vieni spektakliai kuriami su objektais ir gyva muzika, o kiti – naudojant grafaprojektorių techniką. Kurdamos su objektais dažniausiai renkamės mitologines, etnologines, etnokultūrines temas.
Spektaklius, kuriamus su grafaprojektorių technika (jiems reikalingas ekranas ir tamsa), galima vadinti veiksmo tapybos ir gyvos muzikos darbais. Taip buvo kuriami „Avinėlio kelionė“ ir „Stebuklingas sodas“. Šie reginiai yra gana užburiantys ir turi terapinę relaksacinę funkciją.
Be to, dirbu Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, esu muzikos terapeutė. Tad kartu su šia sąjunga esame įgyvendinę labai daug projektų, įtraukiančių socialinės atskirties grupes. Kai kuriuose mūsų spektakliuose vaidina fiziškai neįgalūs žmonės ir turintys Dauno sindromą. Profesionaliame teatre kartais pritrūksta grįžtamojo ryšio, o čia jo visuomet užtenka.
Daug dėmesio sulaukiame ir keliaudami po įvairius kaimelius, rodydami savo spektaklius socialinės atskirties vaikams – šie neišlepę vaikai į meną žiūri kaip į stebuklą.
– Ką laikote savo pagrindiniais mokytojais? Ar kokie nors teatrai jums buvo pavyzdžiai?
Saulė: Pirmiausia mano mokytojas yra Vitalijus Mazūras, apkrėtęs daiktų teatru. Dar būdama studentė repetavau jo „Sniego karalienėje“ ir pajutau, kad dalyvauju tikrame kūrybos procese. Jo dėka supratau, kad galima turėti savo požiūrį į viską. O štai iš Algirdo Latėno išmokau sceninių pagrindų, scenos kultūros. Šviesaus atminimo Stefaniją Nosevičiūtę prisimenu kas kartą, nagrinėdama tekstus.
Aišku, geriausias mokytojas yra gyvenimas: stebiu spektaklius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, stebiuosi žmonių fantazija, bet nors ir nieko naujo neįmanoma išrasti, visada stengiuosi sugalvoti savo variantą. Be to, mes pačios jau tampame mokytojais – buvę mūsų teatro aktoriai įkuria savo įstaigas ir kuria spektaklius. Savo patirtimi dalijamės ir skaitydami seminarus mokytojams.
Snieguolė: Dar nuo pirmo kurso pradėjau kurti muziką teatrui. Pirmasis mano spektaklis buvo lėlių teatrui – Algirdo Mikučio Taline režisuota „Sigutė“. Pamenu, kaip tuomet estus mokiau lietuviškų sutartinių. Esu baigusi šiuolaikinę moderniąją kompoziciją. Man artimas vokiečių kompozitorius Mauricio Kagelis, turėjęs instrumentinį teatrą – jame groja įvairūs objektai, daiktai. Mūsų teatre taip pat dažnai garsas tampa lygus veiksmui.
– Žiūrint jūsų spektaklius atrodo, kad jums svarbi ne tiek ekologija, kiek pati gamta. Kad joje praleidžiate labai daug laiko.
Saulė: Manęs žmonės dažnai klausia, iš kur aš turiu energijos. Tad turbūt iš miško! Būti jame man geriausia. Bet tai ir vaikystės žaidimai. Daug spektaklių yra radęsi iš mano vaikystės vasarų, kurias leisdavau kaime pas senelius. Žaisdavome ten su akmenukais, pagaliukais, purvynais. Išsitepliodavome purvu kojines, pirštines.
Snieguolė: Mes abi turim kaimus, sodybas ir ten praleidžiame daug laiko. Mūsų pirmasis spektaklis, gavęs Auksinį scenos kryžių, visas sukurtas iš išmestų mūsų kaimo daiktų: išardyto mano močiutės varstoto, Saulės kubilo, arklio pakinktų. Kartu su spektakliu atsiranda kita daiktų prasmė, keliaudami jie įgauna kitokią funkciją.
Saulė: Tuomet atrodo, kad visi ploja tavo proseneliui.
– Ko palinkėtumėte ar ką patartumėte jauniems žmonėms, ketinantiems kurti savo teatrą?
Saulė: Dirbome su jaunimu statant „Sibiro haiku“. Nuostabūs, darbštūs, profesionalūs aktoriai, kultūringi žmonės. Buvo labai malonu su jais dirbti.
Tiems, kurie negali savo teatro nekurti, linkiu pirmiausia išsikasti lobį arba susirasti turtingą vyrą (bent manęs dažnai klausdavo, ar mano vyras tiek daug uždirba).
Ir vis dėlto, jei man kas būtų prieš penkiolika metų pasakęs, kad mano spektaklius žiūrės Kinijos, Jeruzalės ar Kanados žiūrovai, kad salėje bus penkių rasių mokinių ir visi plos, sakyčiau, „išprotėjai“. Kaip tik tokiais momentais, kai atstovauji ir Lietuvai, ir savo teatrui , visas įdėtas darbas įgauna didelę prasmę ir tuo momentu į kūną priplūsta tūkstančiai kilovatų energijos naujiems darbams.
O baigiant, žinoma, dėkojame visiems, kada nors Stalo teatre kūrusiems ir dirbusiems žmonėms: režisieriams, dailininkams, aktoriams, vadybininkams, muzikantams, administratoriams ir, žinoma, Kultūros tarybai, be kurios paramos niekaip neišgyventume.
