Šiemet elektronikos kryptis išaugo į vieną iš savarankiškų festivalio linijų, drauge praplėsdama auditoriją. Manau, kad toks sprendimas aktualiosios muzikos festivaliui „Gaidai“ visiškai adekvatus, turint omenyje šiandienos elektroninę muziką, kurios autorių kūriniai savo verte ir ekspresijos galimybėmis nenusileidžia šiuolaikinei akademinei kūrybai.
Tai, kad elektronika garso turtingumu ir išraiškos galimybėmis yra visavertė aktualiosios muzikos sfera, visiškai įtikinamai įrodė Andy Stotto gyvas pasirodymas. Argumentai, kad elektroninė muzika yra negyva ir „robotiška“, šiame koncerte skeptikams turėjo ištirpti kaip sniegas pavasario saulėje: tokia stipri buvo muzikos ekspresija – tiek tembrinė, tiek techninė, tiek atmosferinė. Žinoma, empiriškai vertinant, atmosferiškumas yra viena imanentinių elektroninės muzikos charakteristikų – tai ypač būdinga klubinei muzikai, kurios tikslas yra sukurti tam tikrą garsinę aplinką. Tačiau tai jaučiama ir labiau eksperimentinėje, ne šokiams, o klausytis skirtoje muzikoje.
Nors vakaro dėmesio centre neabejotinai buvo A.Stottas, prieš jį skambėjo dar du elektroninės muzikos kūriniai – Vytauto V.Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko „Quantonom Live“ ir latvės Martos SmiLgos gyvas pasirodymas.
Į Nacionalinę dailės galeriją buvo verta ateiti nuo pat pradžių – audiovizualinis mechatroninis kūrinys „Quantonom“ tapo puikia įžanga į kokybiškos elektronikos vakarą. Tęstiniais drone tonais prasidėjęs kūrinys iš pradžių galėjo sukelti įspūdį, kad tai bus dar vienas eksperimentinėje elektronikoje kone pagrindine kryptimi tapusiu tamsiu ir giliu drone skambesiu grįstas darbas, tačiau „Quantonom“ netrukus ėmė maloniai stebinti išmaniu garsiniu pasakojimu, kuriame viena kitą keitė įvairios tembriškai charakteringos padalos.
Nuo abstraktesnio skambesio – drone ar dešimtojo dešimtmečio kompiuterinių žaidimų muziką menančios 8 bitų muzikos – iki realias empirines garso patirtis sukeliančių garso efektų, tokių kaip laikrodžio švytuoklės svyravimas, industriniai ūžesiai, sirenos ar smulkių šratų byrėjimas, aprėpusį kūrinį vizualiai apipavidalino efektingi mechatroniniai objektai – švytuoklių judinami skrituliai, kurių dinamika buvo užprogramuota pagal gyvai atliekamą muziką. Šie mechatroniniai objektai, subtiliai grafinės hipnotizuojančios švytuoklės, drauge su garsu kūrė susintetintą girdimąją ir regimąją patirtį, kurios garsiškai ir vizualiai dinamiška įvairovė jungėsi į visumą, kurios įdomu tiek klausyti, tiek ją stebėti.
Po pertraukos vakarą tęsęs M.SmiLgos pasirodymas gerokai nublanko, pernelyg monotoniškai mėginęs gramzdinti į tamsias ambientinės drone muzikos gelmes.
A.Stotto pasirodymas buvo standartus laužantis, tarp įvairiausių garso fenomeno per se charakteristikų dreifuojantis reiškinys. Šis britų kūrėjas, taip pat prodiusuojantis techno ir dub muziką, nuo 2005 m. yra išleidęs daugiau kaip dešimt EP (apie 20 min. trukmės extended play) albumų ir penkis ilgo formato albumus. Keliolika metų trunkanti jo kūryba nuolat kinta, veikiama įvairių žanrų – techno, industrinės muzikos, grime (iš garage ir jungle išsiplėtojusio žanro, kuriam būdingi sinkopuoti, laužyti ritmai, agresyvokas skambesys) įtakų, taip pat menininkas kurį laiką aktyviai naudojo lauko įrašus (field recordings). A.Stotto gyvi pasirodymai gali tikti ir rafinuotesniems vakarėliams, ir – kaip buvo šį kartą – funkcionuoti kaip elektroninės muzikos meno kūriniai.
Nuo pat pirmų taktų A.Stottas kūrė savo garsinį kosmosą – erdvaus skambesio, be galo daugiasluoksnę galaktiką. Minimalistišką drone pradžią netruko keisti drąsesni laužyti ritmai, industriniai metališki skambesiai, kūną šokiui išjudinantis kickas, kuriuos keisdavo ar subtiliai papildydavo įvairūs garso efektai, imituojantys traškesius, elegantiškai nuo paviršiaus atšokančias erdvėje plazdančias daleles, oro šuorus, taip pat skaitmeninius tembrus papildė žmogaus balso ar akustinių instrumentų semplai. Visa ši garsinė žaliava, tembriniai įrankiai, garso efektai, dažnai išraiškingai apdoroti aido efektu, formavo tokią plačią sonorinę erdvę, jog pakakdavo užsimerkti, kad pasijaustum sklandantis nesvarioje kosminėje erdvėje. Simultaniškai jungiami įvairūs tembriniai sluoksniai kūrė ypač turtingą garsinę visumą – jei lygintume su akustine muzika, sodrumu nenusileidžiančią romantinio XIX a. simfonizmo skambesiui.
Sklandžiai besikeičiantys intensyvesnės energijos ir labiau ambientiniai fragmentai formavo dinamišką garsinį potyrį, kuriam paklusdamas kūnas ir šokdavo, ir svajingai judėdavo, ir kontempliatyviai stovėdavo, juslėmis tiek panyrant į sodrias garso gelmes, tiek lengvai sklandant transcendentinėje erdvėje. Išties erdviškumo pojūtis A.Stottui labai svarbus – 2016 m. kalbėdamas apie savo albumą „Too Many Voices“, menininkas pasakojo: „Įraše visiškai sąmoningai siekiau išlaikyti erdvę. Tikrai norėjau jos dar daugiau.“ „Gaidoje“ atlikdamas originalų, jokiais įrašytais savo kūriniais neparemtą pasirodymą, A.Stott neabejotinai įtaigiai apglėbė savo kuriama garsine erdve.
Anksčiau „Mercedes-Benz“ gamykloje purškęs automobilių dažus, laimė, dabar šis kūrėjas gali dalytis savo muzikalumu su melomanais. Organiškai jungdamas įvairius garsinius sluoksnius ir meistriškai žongliruodamas skaitmeninio garso galimybėmis, jis kuria rafinuotą ir į jokius žanro rėmus netelpančią asmeninę garsinę visatą, regis, atskleisdamas giliausius garso fenomeno slėpinius. Toks garsinis potyris kaip A.Stotto koncertas – tai įrodymas, kokia gyva, atmosferinių atspalvių turtinga, jusliškai pagavi gali būti elektroninė muzika.
„Aš visus metus laukiau šito pasirodymo, taip tikėjausi, kad ištaškys, o buvo tik kažkokie tirpstantys dūmai“, – po A.Stotto pasirodymo „Gaidos“ festivalyje skundėsi vienas melomanas.
Akivaizdu, kai kurie iš šio ryškaus britų elektroninės muzikos kūrėjo tikėjosi energingo vakarėlio – kai kas netgi per pasirodymą atlikėją vis paragindavo šūksniais „Eina, eina!“ ir plojimais į muzikos ritmą. Vis dėlto vakar Nacionalinėje dailės galerijoje vyko ne tiek vakarėlis, kiek gurmaniška puota.
