Dar vienas režisierės žybsnis
Latvijos teatro žvaigždė M.Kimelė Klaipėdos valstybiniame dramos teatre (KVDT) kiek anksčiau pastatė Augusto Strindbergo dramą „Tėvas“ (2016 m.), tapusią išskirtiniu reiškiniu. Iki šiol žiūrovai bilietus į šį spektaklį išgraibsto žaibiškai. Aktoriai Darius Meškauskas ir Karolina Kontenytė už šiame spektaklyje sukurtus vaidmenis pelnė apdovanojimus „Auksinį scenos kryžių“.
Sovietmečiu Rusijoje A.Luniačiarskio teatro meno institutą baigusi M.Kimelė – garsaus režisieriaus, Maskvos Tagankos teatro vadovo ir pedagogo Anatolijaus Efroso mokinė. Jos kūriniai praturtino Naujojo Rygos teatro repertuarą.
Klaipėdos dramos teatre M.Kimelė prieš septynerius metus pastatė dar vieną švedų romanisto ir dramaturgo Pero Olovo Enquisto psichologinę pjesę „Lūšies valanda“.
Tironų grėsmė - amžina bėda
Antigonės istorija atkeliavo iš Antikos laikų – graikų mitą „Septynetas prieš Tėbus“ 442 metais prieš Kristų į sceną perkėlė Sofoklis.
Sofoklio tragedijoje Antigonė – dievų įrankis, tironui karaliui Kreontui aiškina, jog Olimpo įstatymai yra svarbiausi. Tai ji įrodo tiktai savo mirtimi. Visko netekęs Kreontas suvokia aukštesnįį teisingumą, skausmingai apmąsto pražudytą savo gyvenimą.
Kodėl šis graikų mitas toks svarbus, kad Antigonės likimas vis dar jaudina žmonių vaizduotę? Kas paskatino J. Anouilhą savaip perrašyti Sofoklio tragediją, tuomet, kai pasaulį drebino karas? Spektaklio premjera 1943 metais nacių okupuotame Paryžiuje, prilygo bombos sprogimui.
„Žmonija sprendžia tas pačias gyvenimo problemas, kinta tik dekoracijos. Visos genialios pjesės kalba apie tuos pačius dalykus. Aš jaučiu ore tvyrantį pavojų – valdžia yra labai gudri, įvairialypė. J.Anouilhas taikliai apibūdina tironiją, parodo, ko griebiamasi slopinant bet kokį pasipriešinimą“, – kalbėjo M.Kimelė.
Valdžia – net ir smėlio dėžėje
M.Kimelei atrodo, jog šiandieniniai diktatoriai ir valdžios uzurpatoriai – gerokai gudresni už savo pirmtakus. Išmokę istorijos pamokas, jie stengiasi nekartoti praeities tironų klaidų, nesiskelbia tokiais esantys, atvirai nedemonstruoja savo galių, nežudo kaip Neronas ar Kaligula.
„Priešingai, dabar jie – rūpestingi tautos tėvai, kuriems labiausiai rūpi ne valdžia, o visuomenė, valstybės gerovė. Tironai vaizduoja esantys kuo tikriausi demokratai. Tik demokratija, kaip ir anksčiau, yra valdoma, nes vergai nemąsto plačiau, pajutę laisvę, gali viską sujaukti. Liaudies balsas – riaušės, kruvinas chaosas, valstybės pamatų klibinimas“, – ironiškai pastebi režisierė.
Latvės režisuotoje „Antigonėje“ įžvelgiamas kvietimas nesnausti – M.Kimelė tarytum ragina nesikuprinti prieš šiandienos tironus, kurie, kaip chamelionai, sumaniai keičia išvaizdą, dangstosi kitokiais pavidalais, postringauja apie demokratiją, savivaldą, žmonių pilietines teises ir laisves.
M.Kimelė valdžios apraiškų mato mokyklose, net ir vaikų darželyje: „Tai labai gudrus dalykas. Man asmeniškai bet kokia valdžia prasideda tuomet, žmonės pradeda daryti tai, ką jiems liepia kiti. Koks buvo Antigonės pasirinkimas Kreonto gniaužtuose? Jos gyvenimas – banalus, kaip ir mūsų“.
Senųjų mitų atšvaitai ir tikrovė
J.Anouilhas į Antigonės tragediją pažvelgė kitaip negu Sofoklis – jo dramoje jauna mergaitė, beveik paauglė nėra aklas Olimpo dievų teisingumo įsikūnijimas. Pati renkasi mirtį, kad jos kovoje prieš tironiją pergalę švęstų ne dievai, o žmogiškumas.
Antogonės mirtis – vienintelis būdas priversti Kreontą nusimesti rūpestingo valstybės tėvo, griežtai, bet teisingai savo neišmintingus valdinius baudžiančio karaliaus kaukę.
Sveikas protas sako, kad tironų įveikti neįmanoma: Kreontas galingas, o Antigonė – trapi ir gležna mergaitė. Auka tarsi ir beprasmė, todėl J.Anouilhas jos tragediją pavaizdavo kaip dar vieną tironijos apraišką, kuri verčia žmones užsičiaupti, paklusti ir gyventi baimėje.
J.Anouilho dramos „Antigonė“ klaipėdietiškoje versijoje, pasak M.Kimelės, persipina senieji graikų mitai ir šiuolaikinio pasaulio tikrovė. Latvės režisuota drama, regis, bus visiškai nepanaši į „Tėvą“ – kitokia spektaklio stilistika, kitoks siužetas.
„Antigonės“ premjera - savaitgalį
„Mes save dažniausiai vertiname rimtai, o kitus – šypsodamiesi, tarsi pro pirštus, todėl kartais atrodome komiškai. Dievai į mus žvelgia ir juokiasi. Mano spektaklis nebus nei liūdnas, nei graudus – jis bus gyvas. Toks gyvas ir spalvingas, koks yra gyvenimas“, – šypsosi M.Kimelė.
Kaip Sofoklio vaizdiniais nuspalvintas J.Anouilho įžvalgas perskaitė ir visa tai uostamiesčio dramos teatro scenoje perteikė maištingoji latvių režisierė, pamatysime jau šį savaigalį – spalio 5-6 dienomis žiūrovai kviečiami į premjerinius „Antigonės“ spektaklius.
Antigonės vaidmuo patikėtas jaunoms aktorėms Ivetai Raulynaitytei ir Faustai Semionovaitei. Kreontas – pajūrio scenos grandas D.Meškauskas. Šis M.Kimelės numylėtinis pagrindinį vaidmenį atliko ir kitoje anksčiau jos režisuotoje A.Strindbergo pjesėje „Tėvas“.
Spektaklyje vaidina aktoriai Jonas Baranauskas, Ieva Pakštytė, Regina Šaltenytė, Liudas Vyšniauskas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis, Elijas Malinauskas.
„Antigonės“ scenografijos autorius – latvis Tomas Jansonas, kostiumai – Linos Andriukonės. J.Anouilho pjesę į lietuvių kalbą išvertė Irena Bučienė.
