„Casa de fado“ – pirmasis atlikėjos albumas, kurį ji ir jai akomponuojanti gitaristų trijulė pristatys turo Lietuvoje metu.
Melancholiškai plaukiantis, eklektiškas Marios Emilios fado keturias Lietuvos erdves pavers atmosferiškais fado namais: spalio 17 d. Ji koncertuos „Jazz Cellar 11“ klube Vilniuje, spalio 18 d. – Panevėžyje, spalio 19 d. – Palangoje, spalio 20 d. – vėl Vilniuje, „White Piano Hall“ salėje.
– Ką esate girdėjusi apie Lietuvą? – paklausiau solistės.
– Deja, nelabai daug. Man tai visiška „terra incognita“. Žinau tik tiek, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius ir kad jūsų siena driekiasi palei šiaurrytinę Lenkiją. Bet neabejoju, jog keliaudama iš sostinės link pajūrio ir atgal, būsiu labiau pasikausčiusi. (Šypsosi)
– Gimėte Brazilijoje, paauglystėje atsidūrėte Šiaurės Portugalijoje ir galiausiai pradėjote dainuoti fado Lisabonoje. Kokia marga gyvenimo istorija!
– Už šią istoriją esu dėkinga tėčiui. Vieną dieną jis sulaukė pasiūlymo iš Portugalijos dirbti marmuro fabrike. Mano tėtis yra puikus marmuro pramonės specialistas, nors daugelis mano, kad jis – portugališkos gitaros meistras.
Tais laikais gyvenimas Brazilijoje nebuvo rožėmis klotas, net gatvėse negalėjai jaustis saugus. Gyvenome San Paule, milžiniškame mieste su daugybe socialinių problemų. Taigi man buvo apie 10 metų, kai ieškodami geresnio gyvenimo su tėčiu iškeliavau į Portugaliją.
Po kelerių metų tėtį pakvietė pagroti gitara viename Lisabonos fado namų. Tuo metu ir pati pradėjau dainuoti „Bairro-Alto“ (tai vienas seniausių Lisabonos rajonų, bohemos ir naktinio gyvenimo centras).
– Ar fado atradote tik apsigyvenusi Lisabonoje?
– Ne, fado į mano gyvenimą atėjo dar Brazilijoje. Tėtis mane imdavo kartu į portugalų bendruomenės šventes, o taip pat ir portugalų restoranuose nuolat skambėdavo tradicinės dainos. Žinoma, profesionalus ryšys su šiuo muzikos žanru užsimezgė tik Lisabonoje.
– Kiek jums tada buvo metų?
– Dvylikos ar trylikos pradėjau dainuoti restorane, kuriame dirbo mano tėtis. Kartą jis mane užtiko vagiant iš jo pinigus cigaretėms. Taigi man nieko kita neliko, kaip pačiai užsidirbti savo paaugliškoms išdaigoms.
Tėtis pasakė: „Tabakas yra prabanga! Rūko tas, kas turi pinigų. Jei nori rūkyt, rūkyk... Bet privalai tam pati užsidirbti!“. Jis man pasiūlė išmokti dešimt fado dainų. Po savaitės prasidėjo mano karjera fado namuose. (Juokiasi)
– Kuo jus labiausiai sužavėjo fado?
– Būsiu sąžininga. Klausytis fado eidavau ne dėl muzikos, bet dėl… maisto, tų tradicinių portugališkų gardumynų, kurių restoranuose visada prisiragaudavau į valias.
– Kuo braziliškas mentalitetas praturtino jūsų fado?
– Manau, kad skaidria nuotaika ir pozityvumu. Net jeigu nesiseka, visada susitelkiu į teigiamus dalykus. Tiesą sakant, kai kurios mano dainos turi to braziliško „cukrinio“ prieskonio. Bet, manau, nepakankamai ilgai gyvenau Brazilijoje, kad mano fado skambėtų „braziliškai“.
– Gal šokate sambą?
– Deja, turiu nuvilti: nei šoku, nei dainuoju. Kartais padainuoju vieną kitą brazilišką dainą, bet mane girdi tik namų sienos. Kita vertus, negali žinoti, – mgal vieną dieną ir Mariją Emiliją išgirsite atliekant sambą!
– Ar galėtumėte palyginti fado su… Rio de Žaneiro karnavalu?
– Ir fado, ir sambą dainuojame visa širdimi ir siela. Man šie abu portugalų ir brazilų muzikos žanrai vienodai stiprūs. Juk ir temperamentingoji samba, ir ilgesingasis fado aprėpia visą margą jausmų paletę!
– Studijavote psichologiją, kurią greitai išmainėte į muzikinę karjerą. Ar galima surasti paralelių tarp muzikos ir psichoterapijos gydomųjų galių?
– Muzika, be abejonės, gydo, bet fado aš pirmiausia sieju su savo gera dvasine savijauta. Fado – mano vaistas Nr. 1 nuo dienos negandų. Apskritai, norėdama sustiprinti džiaugsmą, kai kažkas pavyksta, dainuoju fado, norėdama numušti įtampą, kai kažkas nesiklosto, dainuoju fado.
Šia tema atlikta daug tyrimų, todėl yra daugiau nei aišku, kad muzika įtakoja kasdienę mūsų būseną.
– Visgi kas tas fado?
– Tai Portugalijos žmonių daina, liudijanti gyvenimą, džiaugsmą, meilę ir liūdesį. Kad suprastume fado, turime būti pasirengę jo klausytis ir išgirsti širdimi. Pas mus sakoma: jei klausytojų akyse nesublizga ašaros, vadinasi, prastas yra fado atlikėjas.
Stengsiuosi dainuoti taip, kad iš jūsų akių išviliočiau ašarą. (juokiasi)
– O ką jums pačiai reiškia fado?
– Tai yra gyvenimas! Man tikra likimo dovana apdainuoti gyvenimą! Sutinku su fado legendos Amalijos Rodrigues žodžiais: „Tai ne aš dainuoju fado, tai fado dainuoja mane“.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Tyloje.
