Prieš penkerius metus išvykusi dirbti Štutgarto operos teatre dainininkė L.Bendžiūnaitė netruko čia įleisti šaknų. Kaip dažnai nutinka išvykusiems iš Lietuvos talentams, apie ją daugiau girdėti užsienyje nei gimtinėje.
Vien šį sezoną L.Bendžiūnaitės laukia Romos, Hamburgo, Potsdamo Strasbūro ir daugelis kitų scenų, o namuose – vyras ir trejų metų sūnus. Tačiau solistė, rodos, spėja visur.
Rugsėjo 26 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rugsėjo 27 d. Vilniaus Kongresų rūmuose ji dainuos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) sezono pradžios koncerte, pasirodys su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu kolektyvu ir LVSO naujamečiame bei maestro jubiliejiniame koncertuose.
Su soliste kalbėjomės apie gyvenimą Vokietijoje, politines aktualijas ir karjeros planus.
– Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte dainuosite Michaelo Tippetto oratorijoje „Mūsų laikų vaikas“. Kūrinys parašytas kaip atsakas į kompozitorių sukrėtusius Antrojo pasaulinio karo įvykius.
Kaip manote, ar šiandien jo tema aktuali?
– Kaip ir prieš 78 metus, tai aktualus ir gąsdinantis priminimas apie trapų mūsų pasaulį.
Mirga Gražinytė-Tyla vos prieš kelis mėnesius šį kūrinį atliko su Nacionaliniu Prancūzijos orkestru Sen Deni festivalyje. Mano kelios kolegės šį pavasarį dainavo ir ruošiasi dainuoti „Mūsų laikų vaiką“ artimiausioje ateityje.
Žinant dabartines politines nuotaikas toks kūrinio populiarumas nė kiek nestebina. Muzikanto kova yra skausmas, išlietas scenoje muzikos garsais.
– Kuo jums asmeniškai įdomus šis kūrinys?
Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio. Freddie Mercury, paklaustas, apie ką yra jo „Bohemijos rapsodija“, atsakė: apie ką tik nori – publika nusprendžia, ką ji reiškia, nes kūrinys skirtingai prabyla skirtingiems žmonėms.
Man, kaip atlikėjai ir žmogui, paveikiausia yra muzikoje įkūnyta motinos, praradusios vaiką, kančia. Dar visai neseniai pati išgyvenau sukrėtimą, kai galinga medikų komanda – įvairiatautis, įvairiakalbis, skirtingiems dievams besimeldžiantis būrys – gelbėjo mano pusantrų metų sūnų.
Skausmas yra vienodas – nesvarbu, kokia tavo tautybė, pilietybė, spalva ar religija. Mes visi verkiame ašaromis ir kraujuojame krauju. Esame sukurti jausti, vienytis ir dalytis. Išsižadėjus šių žmogiškų vertybių, apvagiama siela, o tada labai lengva skaldytis – jie, mes ir mūsų, lengva išsižadėti ir pamiršti.
– Ar po penkerių metų darbo Vokietijoje jaučiatės įleidusi ten šaknis?
– Štutgarto operos teatre praleidau nuostabius keturis sezonus. Tačiau praėjusį rudenį grįžau į laisvosios menininkės kelią, į kurį išsiruošiu iš Štutgarto – su teatro pedagoge čia rengiu visas partijas. Šie operos namai, taip pat visi jų žmonės yra amžinai mano.
O gyvenimas Vokietijoje nuteikia prieštaringai.
Kažin ar teko girdėti apie dešiniųjų partijos reikalavimą tam tikrose žemėse veikiantiems operos teatrams pateikti juose dirbančių atlikėjų tautybės ir pilietybės sąrašus? Teatrai atsakė eitynėmis ir mitingais.
Iš pradžių buvo neaišku, kuo baigsis šios valdžios ir meno grumtynės. Mano tarptautinė vokiška teatro šeima gyveno baimėje.
Išrinktoji Vokietijos Federacijos valdžia nukirto kaip kirviu – mes nediskriminuojame ir tokie reikalavimai yra pasibjaurėtina provokacija.
Šis incidentas davė peno svarbioms diskusijoms ir dar kartą patvirtino seną tiesą: dėl laisvės ir lygybės reikia ne tiktai kautis, bet ir budėti.
Ar aš įleidau šaknis brangiame mano širdžiai mieste? Visiškai! Ar jaučiuosi priimta šios šalies? Taip! Turime aktyvią lietuvių bendruomenę, didelį draugų ir bendraminčių ratą, tačiau aš nuolat keliauju, gyvenu gerame rajone, mano odos spalva blyški, o akys mėlynos...
Pastarieji rinkimai Vokietijoje rodo augantį radikalių dešiniųjų partijų stiprėjimą, M.Tippetto „Mūsų dienų vaikas“ madingas.
Aš įsitraukiu į mitinguojantį būrį, kurio atsakas yra muzika, o pozicija – vienybė.
Esu laiminga gyvendama šalyje, kuri drąsiai ir atvirai kalba visais opiais klausimais. Taip pat užtikrinu: jie ne tiktai kalba, jie daro.
Tarptautinė karjera įsibėgėjo
L.Bendžiūnaitė pavasarį debiutavo Hamburgo Elbės filharmonijoje, o vasarą praleido Švedijoje dainuodama W.A.Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ Paminą „Opera pa Skaret“ festivalyje.
Kitą mėnesį jos laukia projektas su muzikos grandu T.Pinnocku ir garsiu režisieriumi F.Wake’u-Walkeriu Potsdamo „Winteroper“.
Kovo mėnesį solistė debiutuos žymiojoje Hamburgo „Laeishalle“ dainuodama G.Faure „Requiem“. Po to pasirodys W.A.Mozarto operoje „Visos jos tokios“ Nacionalinėje Reino operoje („Opera National du Rhin“) Strasbūre.
Kitą sezoną jos laukia darbas su prestižiniu Romos „Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ orkestru.
