Trys žinomi režisieriai – Kirilas Glušajevas, Aleksandras Špilevojus ir Gintarė Latvėnaitė – naujausiais savo režisūriniais darbais atidarys naująjį sezoną ir bandys surasti raktą į trijų skirtingų teatro auditorijų širdis, pristatydami skirtingus kūrybos metodus: spektaklis „Aš nieko neatsimenu“ atskleis klasikinio teksto inerpretacijos galimybes, miuziklas mažiausiems teatro lankytojams „Manuliukai“ bus kuriamas pasitelkiant pojūčių kalbą ir muziką. O „12 gramų į šiaurę“ su gyvai kuriama ir atliekama technomuzika ir repeticijų metu atsiradueiais tekstais, kalbės su jaunimu apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas.
Pirmoji sezono premjera „Aš nieko neatsimenu“
Vilniaus mažasis teatras rugsėjo 20–21dienomis kviečia į premjerą „Aš nieko neatsimenu“ (pagal Arthurą Millerį). Tai trumpas vieno vakaro susitikimas, kai nieko reikšminga neįvyksta, tačiau kasdieniai pokalbiai atveria praėjusio gyvenimo ilgesį, sutrikimą ir pastangas susikurti viltį.
Šis spektaklis – tai subtili, dramatiška ir sykiu komiška žmonių santykių ir neišsipildžiusių jausmų studija. „Kartu tai atsisveikinimas ir meilės teatrui prisipažinimas. Jis įkvėptas trapios aktoriaus sielos ir teatro, kuriame pasakojamos istorijos, teatro, kuriame jaučiama“, – sakė režisierius K.Glušajevas. Pagrindinius vaidmenis režisierius pakvietė kurti aktorius G.Latvėnaitę ir Gediminą Girdvainį, kuris yra tapęs aktorinio meistriškumo ir atsakingo požiūrio į profesiją simboliu, pelnęs kritikų pripažinimą ir daugybės žiūrovų meilę.
A.Milleris (1915–2005) buvo ryški ir įtakinga XX a. teatro asmenybė. Visame pasaulyje ir Lietuvoje statytos ir tebestatomos jo pjesės „Visi mano sūnūs“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Kaina“, „Lemtingas išbandymas“. Daugelis A.Millerio pjesių laikomos moderniomis tragedijomis. Išskirtinis jų bruožas – ryškūs, dramatiškų prieštaravimų kupini veikėjų charakteriai ir keliami esminiai klausimai, ką reiškia būti žmogumi.
Naujausias Aleksandro Špilevojaus darbas – „12 gramų į šiaurę“
Šį sezoną žiūrovai turės galimybę pamatyti „12 gramų į šiaurę“, naujausią šių metų Auksinio scenos kryžiaus laureato A.Špilevojaus darbą, sukurtą kartu su Vilniaus mažojo teatro aktoriais ir elektroninės muzikos grupe „Black Water“. Tai spektaklis apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas.
Meilė, gyvybė ir mirtis – tai trys kertinės „12 gramų į šiaurę“ temos, į kurias spektaklio kūrėjai pasiryžę pažvelgti nestereotipiškai. „Šiuo spektakliu norėjau praverti suvokimo duris. Už jų yra labai daug meilės. Kiekvienas pjesės veikėjas turi savo meilės suvokimą. Bet ir mirties tema labai svarbi. Kaip išsaugoti meilę sau, žmonėms ir pasauliui akistatoje su mirties neišvengiamybe?“ – klausė dramaturgas ir režisierius A.Špilevojus, spektaklyje vaidmenis patikėjęs aktoriams Indrei Patkauskaitei, Pauliui Markevičiui, Tomui Rinkūnui ir G.Latvėnaitei.
Kiekvieno spektaklio metu žiūrovai klausys elektroninės muzikos grupės „Black Water“ gyvai (čia ir dabar) kuriamos muzikos, kuri niekuomet nesikartos. „Tad tą patį spektaklį kelis kartus žiūrėsiantis žmogus išsineš vis ką nors nauja, dar negirdėta. Tai bus įdomi patirtis visiems, ne tik mums“, – sakė „Black Water“ grupės atlikėjai.
Miuziklas kūdikiams – „Manuliukai“
Žiemą pasitiksime su režisierės G.Latvėnaitės miuziklu kūdikiams „Manuliukai“. „Manuliukas – toks minkštas, šiltas, švelnus, spalvotas, toks, kuriuo galima apsigobti, su kuriuo saugu ir ramu. Jis ne vienas, jie trys – Ma, Nu ir Liu. Kur gi jie galėtų gyventi? Kur jie galėtų megzti, kurti ir siųsti vaikams spalvotus sapnus?“ – intrigavo naujo miuziklo kūdikiams režisierė G.Latvėnaitė, kurios premjera numatyta pirmąją žiemos dieną.
„Kai pradėjau galvoti apie šį spektaklį, visų pirma galvoje turėjau mamas – spektaklis pirmiausia reikalingas joms. Tai jos atsineš savo vaiką į teatrą, tai jos vėl taps mažomis mergaitėmis, tai jos įsileis į save pasaką ir stebuklą. Labai norėtųsi, kad po spektaklio mes visi: aktoriai ir žiūrovai galėtume likti teatre, gal net išgerti arbatos, pabūti sukritę jaukiuose sėdmaišiuose, įsitaisę jaukiausiose teatro erdvėse visi kartu...“ – sakė G.Latvėnaitė.
Muziką spektakliui kurti režisierė pakvietė Zitą Bružaitę, scenografiją – Antaną Dubrą, o vaidmenis kurs G.Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Božena Aleksandrovič.
Šiemet teatras tęs edukacines programas – ekskursijas vaikams ir vyresnių klasių moksleiviams, į kurias kviečiame atvykti pasinaudojant Kultūros pasu. Teatras – ne tik spektakliai, teatras – tai erdvės, kuriose vyksta edukacijos, susitikimai, parodos.
Aleksandros Jacovskytės fotoparoda „Vilniaus veidai“
Šį sezoną Vilniaus mažajame teatre atidaroma menininkės Aleksandros Jacovskytės fotografijų paroda „Vilniaus veidai“.
„Vilnių visada mylėjau. Būdami studentai, mes atrasdavome nematytas Vilniaus vietas. Tai buvo didžiausia pramoga ir malonumas. Gerokai vėliau supratau, kad tai tapo mano ryšis su pasauliu, su žmonėmis“, – sakė scenografė, grafikė, fotografė A.Jacovskytė, šią parodą sudariusi iš 200 fotografijų (Vilniaus mažajame teatre bus eksponuojama tik dalis jų).
Nespalvotose fotografijose menininkė fiksavo veidus iš savo aplinkos – daugelis jų buvo ar vėliau tapo kultūros pasaulio dalimi. Autorė sakė, kad jos fotografijose įamžinti žmonės yra natūralūs, nepozuojantys, reaguojantys ne į objektyvą, labiau į ją pačią...
Fotografijose pamatysime ir Vilniaus mažojo teatro kūrėjų veidus – režisierių R.Tuminą, scenografą Adomą Jacovskį, kompozitorių Faustą Latėną, užfiksuotus gastrolių Italijoje akimirkomis. Parodą „Vilniaus veidai“ bus galima apžiūrėti Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22), atnaujintoje teatro fojė nuo rugsėjo 20 dienos.
