„Įspūdingas teatro debiutas“, „vakaro atradimas“, „Elektros seserį įkūnijusi Vida Miknevičiūtė sužavėjo jaunatviškai tyru sopranu“, „vien dėl jos verta pamatyti šį spektaklį“ – tokių komplimentų 40 metų lietuvių sopranui V.Miknevičiūtei pažėrė Vokietijos žiniasklaida.
Stovinčios publikos ovacijos šioje šalyje nėra dažnos, o V.Miknevičiūtei šiemet tai teko patirti jau ne kartą. Sezono įvykiais tapo garsaus maestro Danielio Barenboimo diriguojami Richardo Strausso „Elektros“ ir Richardo Wagnerio „Valkirijos“ spektakliai, kuriuose ji įspūdingai padainavo Elektros sesers Chrisotemidės ir valkirijos Helmvigės partijas.
Šiuo metu solistė ruošiasi spektakliams Maince ir Štutgarte, o po savaitės vėl žengs į Berlyno scenos „Valkiriją“.
V.Miknevičiūtė „Lietuvos rytui“ papasakojo apie džiugias karjeros permainas.
– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad pastarieji spektakliai Berlyne buvo vieni reikšmingiausių jūsų kūrybiniame gyvenime?
– Taip, esu dėkinga Dievui, kad gyvenimas mane suvedė su maestro D.Barenboimu. Kai tai pasakiau pačiam dirigentui, jis pajuokavo: „Turi būti dėkinga man, kad suvedžiau tave su Dievu.“
Po „Elektros“ mano gyvenime daug kas apsivertė. Gavau šioje operoje vaidmenį, kuriuo galėjau nustebinti kitus, – iškart pajutau, jog gerai jį atliksiu, o ir pats spektaklis – legendinis Patrice’o Chereau pastatymas – publikos yra labai mėgstamas. Jis apkeliavo jau daug pasaulio scenų, tarp jų – Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Milano „La Scala“.
Pasižiūrėti „Elektros“ į Berlyną suvažiavo daug svarbių teatro, festivalių veikėjų. Spektaklyje mane išgirdo ir garsios Miuncheno agentūros atstovai, jie tuojau pasiūlė savo paslaugas. Taip prasidėjo mano šuolis į platesnius vandenis. Mano kalendorius jau beveik užpildytas iki 2023-iųjų.
Kitą rudenį debiutuosiu Chrisotemidės vaidmeniu Bavarijos valstybinėje operoje ir Salomėjos vaidmeniu – Vienos valstybinėje operoje.
Beje, „Elektroje“ Berlyne mane išgirdo ir maestro Gidonas Kremeris. Jis iš karto pakvietė bendradarbiauti su jo vadovaujamu „Kremerata Baltica“ orkestru.
Šią vasarą drauge įrašėme Giedriaus Kuprevičiaus ir Mieczyslawo Weinbergo muzikos albumą, kuriuo jau domisi viena Čikagos kompanija. Mūsų laukia ir bendri koncertai Hamburgo Elbės ir Berlyno filharmonijose.
– Spauda pranešė, kad „Elektroje“ apsilankė net Vokietijos kanclerė Angela Merkel su vyru.
– Taip, ji lankosi „Unter den Linden“ teatre, nes labai mėgsta operą. Po „Elektros“ net atsiuntė į teatrą laišką, kuriame reiškė susižavėjimą spektakliu. Be kita ko, kanclerė parašė, kad visos spektaklio moterys buvo nuostabios.
– Ką jums reiškė dainuoti šalia tokių pasaulinių žvaigždžių kaip Waltraut Meyer, Rene Pape, Ricarda Merbeth? Jos neįvarė baimės?
– Man buvo smagu. R.Pape, toks neprilygstamas korifėjus, scenoje mane apkabino, pabučiavo ir pasakė, kad esu „superinė“ sesuo, mat jis įkūnijo Chrisotemidės brolį Orestą.
Visą laiką jaučiau partnerių palaikymą. Maestro D.Barenboimas per repeticijas visų akivaizdoje stebėjosi, kad esu „kažkoks fenomenas“, ir mane tiesiog liaupsino. Kai turėjau išeiti ant scenos nusilenkti po mūsų pirmosios „Elektros“, priėjęs paėmė mane už rankos ir paklausė, ar nebijau, padrąsino, o tada jau stumtelėjo į sceną. Visi džiaugėsi mano sėkme kartu su manimi.
Aišku, reikėjo ir padėti scenos partneriams. Tarkime, R.Merbeth buvo dainavusi šioje operoje „La Scala“ teatre, tad priešinosi kai kuriems režisieriaus sprendimams. Stengėmės prisitaikyti prie jos, bet rezultatu visi likome patenkinti. Teatro žmonės sakė, kad nebuvo matę tokios publikos euforijos kaip po „Elektros“.
– Pastaruoju metu D.Barenboimas buvo labai kritikuojamas Vokietijos žiniasklaidoje dėl despotizmo artistų atžvilgiu ir vos neprarado teatro vadovo pareigų. Ar tai netrukdė dirbti?
– Kaip tik tada ir dainavau „Elektroje“. Aišku, girdėjau apie konfliktą. Galiausiai aistros aprimo.
Atrodo, tai buvo politiškai motyvuotas puolimas prieš maestro siekiant atimti iš jo pareigas ir kai ką į jas iškelti. Pavardės nebuvo skelbiamos. Tačiau D.Barenboimas nėra tas, kurį galima atleisti – jis gali išeiti tik savo noru.
Gera dirbti su aukščiausios klasės profesionalu, kuris gyvena savo darbu, reikalauja iš savęs ir kitų maksimumo. Toks yra D.Barenboimas. Bet galbūt ne visi tai pakelia.
O rezultatai iškalbingi: ir „Elektroje“, ir „Valkirijoje“ orkestras grojo tiesiog fantastiškai, žmonės plojo stovėdami. Sėkmė buvo visapusiška.
Į „Valkiriją“ net negalima nusipirkti bilietų – reikia pirkti iš karto į visas keturias „Nibelungo žiedo“ operas („Valkirija“ – viena šios tetralogijos dalių. – Red.). Nepaisant to, bilietai išnyko per kelias valandas, vos paskelbus teatro sezoną.
D.Barenboimas visada žino, ko nori, ir būna labai patenkintas, kai jo norai įvykdomi. Po „Valkirijos“ spektaklio jis mus, visas aštuonias valkirijas, apkabino ir išgyrė, dėkodamas už puikų pasirodymą, kokio „seniai nebuvo girdėjęs“.
Atrodytų, valkirijų išėjimas 40-iai minučių į sceną spektaklyje, kuris trunka penkias su puse valandos, nėra labai reikšmingas, bet solisčių atsakomybė tikrai ne mažesnė.
Maestro labai paprastas ir nuoširdus žmogus. Kai atvažiavau dainuoti šioje operoje, iš karto prie manęs priėjo, apkabino ir pabučiavo – po „Elektros“ tarp mūsų atsirado stiprus ryšys. Jis domisi mano planais, siūlo kitus vaidmenis.
– Gal atskleistumėte kokius?
– Tolesni sezonai dar nepaskelbti, tad apie juos nekalbėsiu, o artimiausiu metu manęs Berlyne laukia dvi R.Strausso operos – „Moteris be šešėlio“ ir „Salomėja“.
Tačiau debiutuosiu Salomėjos vaidmeniu toli – Melburno „Victorian Opera“ teatre, sausio mėnesį skrisiu į Australiją. Artimiausiu metu, be Miuncheno ir Vienos, mano kalendoriuje dar bus Barselona, Madridas, Budapeštas, Praha, Ryga, Kaunas.
– Ar etatas Mainco teatre nesutrukdys dideliems ateities planams?
– Jau artimiausiomis savaitėmis reikės dėl to apsispręsti – šiam teatrui vargu ar pavyks toliau derintis prie mano grafiko.
Man norisi ir pačiai turėti laiko tarp spektaklių ir įvairių gastrolių partijoms gludinti ir studijuoti. Laukia atsakingi debiutai, kuriems reikia pasirengti kuo geriau.
Kūrybos kelio pradžia – Kaune
V.Miknevičiūtė studijavo dainavimą LMTA Kauno fakultete ir Leipcigo F.Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje Vokietijoje.
2005–2007 m. ji tobulinosi Ciuricho operos teatro tarptautinėje operos studijoje, 2008–2010 m. – Hamburgo valstybinės operos tarptautinėje studijoje.
Nuo 2011 m. artistė dirba Mainco valstybiniame teatre, taip pat dainuoja Kaselio, Vysbadeno, Hamburgo, Štutgarto, Berlyno „Unter den Linden“ valstybinėse operose, Frankfurto, Leipcigo teatruose, Latvijos nacionalinėje operoje, „Vilnius City Opera“. Jai teko pasirodyti ir Bazelio teatre, Ciuricho „Tonhalle“, Hamburgo „Laeiszhalle“, Provanso Ekso festivalyje Prancūzijoje, „Seefestspiele Mörbisch“ festivalyje Austrijoje, V.Gergijevo festivalyje Suomijoje, Brisbane Australijoje.
Solistės repertuare – įvairiausi vaidmenys italų, prancūzų, vokiečių, austrų, rusų kompozitorių operose, populiariose operetėse. Jai teko dirbti su garsiais dirigentais, tarp jų – D.Barenboimu, K.Nagano, V.Gergijevu, A.Fischeriu.
V.Miknevičiūtė laimėjo pirmąją vietą ir publikos prizą R.Stolzo „Viennese Operetta“ dainininkų konkurse Hamburge, trečiąją vietą – konkurse „Operetė mano meilė“ Kaune, pelnė diplomus daugelyje dainavimo konkursų Lietuvoje ir Rusijoje.
