J.Vaitkus ryžosi šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę. Būsimo spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V.Majakovskio (1893–1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“ (1913 m.) bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“ (1914 m.), „Fleita – nugarkaulis“ (1915 m.). Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į LRDT sceną grįžta daugiau nei po 50 metų – pastarąjį kartą Lietuvos rusų dramos teatre V.Majakovskio „Blakę“ yra statęs režisierius Leonidas Lurjė 1962 metais.
Savitas poeto V.Majakovskio stilius formavosi sudėtingų ir dramatiškų XX amžiaus meno ieškojimų sankirtoje. To meto avangardinės literatūros ir meno srovės pretendavo kurti ateities meną futurizmą – neigiantį, niekinantį praeities kultūrą, tradicines visuomenės gyvenimo normas, aukštinantį pašėlusį industrijos ritmą ir išpažįstantį tikrą didmiesčio kultą.
„Tegyvuoja rizika, įžūlumas ir nesutramdoma energija! Drąsa, narsa ir maištas – štai ką apdainuojame savo eilėse“, – skelbė italo Marinetti Pirmasis futurizmo manifestas.
Ankstyvoji V.Majakovskio lyrika persmelkta vidinio dualizmo, prieštaringumo: lyrinio herojaus vienišumo ir nenumaldomo žmonių ilgesio, meno galios ir jo nesugebėjimo pakeisti būties tėkmės, neigiamo požiūrio į esamą tikrovę ir ateities neapibrėžtumo. Lyrinio herojaus ir tikrovės konfliktas. persmelkęs visų V.Majakovskio futuristinio laikotarpio poemų struktūrą. tampa ypač aktualus ir atpažįstamas XXI amžiaus kontekste.
Režisierius J.Vaitkus sakė, kad V.Majakovskis, dar vadinamas proletariato revoliucijos dainiumi, ir šiomis dienomis yra išskirtinis savo drąsia laikysena, vidine laisve, ištikimybe savo idėjoms.
„Gal ir keista, bet nemažai mano sutiktų žmonių, taip pat ir lietuvių, mėgsta V.Majakovskio poeziją, iš mokyklos laikų prisimena jo chrestomatinių eilių, o tragiško likimo ir kūrybos briaunos irgi skatina iš laiko perspektyvos gilintis į žmogaus ir kūrėjo santykį su ideologine sistema“, – sakė LRDT vyriausiasis režisierius J.Vaitkus.
Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria dailininkas Jonas Arčikauskas. Pasak jo, „V.Majakovskis yra ne tik aktualus, bet tiesiog iliustruojantis šiandienos mūsų gyvenimą. Mūsų visuomenėje vyrauja kaprizas ir pinigo religija, o žmonių santykiai yra tapę karikatūra. Visa tai galime perskaityti ir prieš šimtą metų sukurtoje Majakovskio poezijoje. Be to, norisi teatro kalba priminti ir išaukštinti poeto talento sąvoką. Net jeigu mes nekenčiame jo eilių, visdėlto jos mus veikia. Talentas, tauta ir idėja – tarp šių sąvokų ir turėtų atsirasti mūsų spektaklis“.
Aktorė Aleksandra Metalnikova spektaklyje kuria kontroversiškos asmenybės, apie kurią sklando daug gandų, Lilijos Brik – didžiausios V.Majakovskio gyvenimo meilės – vaidmenį.
„Gavusi tokį vaidmenį, išsigandau. Tai sudėtinga moteris, sudėtingas vaidmuo. Jei reikėtų kurti dokumentinę, o ne futuristinę Lilijos versiją, gal labiau pavyktų. Tiek žinių, kiek apie ją surinkau, gal ir nereikia, bet gerai, kad turiu informacijos.
Ji nebuvo labai graži, išvaizdi, bet turėjo tokią seksualinę energiją, kad vyrai dėl jos ėjo iš proto. Lidija kankino V.Majakovskį – ji buvo įsitikinusi, kad tik tada poetas sukuria geriausius kūrinius.
Ji buvo viena pirmųjų moterų, propagavusių laisvosios meilės idėją: mes neturime apsiriboti vienu žmogumi, galime mylėtis su bet kuriuo – tai kaip išgerti stiklinę vandens. V.Majakovskis dėl to išgyveno, jis negalėjo pakęsti tokios laisvė. Jis norėjo turėti savo vienintelę Lidiją ir nesidalyti ja su kitais vyrais. O ji nenorėjo. Taigi tokia drama, kuri baigėsi taip, kaip baigėsi, nes ji nepaleido V.Majakovskio iki paskutinės minutės“, – apie savo heroję pasakojo A.Metalnikova.
Valentinas Novopolskis vaidins vieną iš keturių V.Majakovskių – Poetą – paprastą jaunuolį. „Mano pažintis su V.Majakovskiu prasidėjo nuo meilės lyrikos. Fantastiška, kaip jis žongliruoja žodžiais, kokius vaizdinius sukuria. Ruošdamasis vaidmeniui pradėjau skaityti V.Majakovskį ir pastebėjau, kad pradedu ritmiškai linguoti – matyt, sutapo vidinės vibracijos. Tikėkimės, kad jas pavyks perduoti ir salei.“
Spektaklio muzikos ir vaizdo projekcijų autorius – ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Šymko, choreografiją kuria Pavelas Fokinas. Spektaklyje dviem sudėtimis vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, o scenoje žiūrovai pamatys net keturis skirtingus Majakovskius ir dvylika nuotakų!
Naujo sezono startą skelbiančio LRDT vadovė Olga Polevikova neabejoja naujų kūrybinių teatro metų sėkme ir dar didesniu žiūrovų susidomėjimu, kurio netrūko ankstesniojo sezono spektakliams.
„Šį sezoną planuojame ne mažiau ambicingą ir kupiną staigmenų, skambantį aukšta menine nata, spalvingą, kupiną vertingo turinio ir vizualiai patrauklių spektaklių. Be to, labai džiaugiamės, kad žiūrovus jau pirmoje premjeroje pasitiks atsinaujinusi Didžioji salė – čia įrengti patogesni krėslai, svetingesnis žiūrovams tapo teatro balkonas trečiame aukšte, taigi labai laukiame visų mūsų teatro bičiulių“, – sakė teatro vadovė.
Spalio 11 d. LRDT Mažojoje salėje žiūrovų laukia dar viena premjera „Mirusios sielos. Skaitant Gogolį“. Šio pastatymo pagal rusų klasiko kūrybą režisierius, inscenizacijos autorius – Aleksandras Marčenka, o vaidins teatro grandai Tatjana Genzel, Aleksandras Agarkovas ir Jurijus Ščiuckis. Projekto partneris – „Bardai LT“.
Iki Naujųjų metų LRDT Didžiojoje salėje pasirodys išskirtinė premjera – Stepheno Sondheimo miuziklas „Into The Woods“, užkariavęs Brodvėjaus scenas, pagal jį neseniai buvo pastatytas ir filmas su garsiomis kino žvaigždėmis. Daug Lietuvos scenos žvaigždžių žėrės ir Viliaus Malinausko režisuotame miuzikle, kuriam daugybę įspūdingų kostiumų kuria dailininkė Jolanta Rimkutė.
Kitų metų pirmojo pusmečio planuose – rygietės režisierės Laros Surkovos spektaklis „Kalnelis“, o pavasarį pasitiksime su Filipo Losio iš Talino spektakliu pagal geriausia šių metų pjese pripažintą Michailo Durnenkovo „Utopiją“, pelniusią aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą Auksinę kaukę.
LRDT sezoną karūnuos Michailo Bulgakovo šedevras „Meistras ir Margarita“, kurio imsis Lietuvosd rusų dramos teatro žiūrovams jau pažįstama režisierė Juliana Laikova iš Maskvos.
