1973-aisiais pradėjęs dirbti šiame teatre, jis nuo pat pirmųjų vaidmenų išsiskyrė savo charizma, tam tikra aktorine hipnoze. Tai buvo ryšku ne vien teatro spektakliuose, bet ir televizijos, kino filmuose.
Dešimtys ryškių vaidmenų
A.Večerskis – Algės Savickaitės ir Henriko Vancevičiaus mokinys, studijų metais buvo ilgaplaukis studentas, išsiskiriantis ilgu odiniu paltu. Uždaras, daug skaitantis, rūkantis ir valgantis šokoladą. Jaunuolis, atvykęs iš vokiškų tradicijų turinčio krašto – Šilutės, kur subrendo ne tik gerų mokytojų padedamas, bet ir auklėjamas darnios šeimos.
Teatre, kuriame pradėjo savo aktoriaus karjerą, A. Večerskis sukūrė keliasdešimt ryškių vaidmenų, tarp jų – Bocmano (J.Barrie „Piteris Penas“), Karmelito (B.Sruogos „Kazimieras Sapiega“, Basovo (M.Gorkio „Vasarotojai“, apdovanotas prizu už geriausią sezono vaidmenį), Fordo (W.Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“), Pijaus Karnavičiaus (A.Škėmos „Pabudimas“, apdovanotas prizu už geriausią sezono vaidmenį) ir daugelis kitų.
Jo sukurtas Motiejus Sapiega B.Dauguviečio „Žaldokynėje“ (rež. Kazimiera Kymantaitė) suvaidino išskirtinį vaidmenį A.Večerskio kūrybinėje biografijoje. Motiejus Sapiega buvo vienas iš šio legendinio spektaklio epicentrų – dramaturgo tekstas A.Večerskio lūpose įgaudavo ryškių ir aktualių satyrinių atspalvių, o jo vaidyba, publikai sukelianti juoko priepuolius, buvo didžiausias masalas žiūrovams.
A.Večerskio dėka „Žaldokynė“, pastatyta 1948, savo paskutinius gyvavimo metus ne tik išradingai paminėjo penkiasdešimtmetį, bet ir sėkmingai buvo vaidinama Nacionalinio dramos teatro scenoje, itin daug keliavo po įvairius Lietuvos miestus.
Po režisierės Kazimieros Kymantaitės mirties A.Večerskis globojo šį spektaklį: sudarė gastrolinę programą, dirbo su aktoriais, atnaujino vaidmenis, taip prisidėjo prie gyvosios Lietuvos teatro istorijos išsaugojimo.
Kūrybos esmė – improvizacija
A.Večerskis – charakterinis aktorius, sugebantis kuriamu vaidmeniu išreikšti savo impulsyvų vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu daugiabriaunį mūsų amžiaus žmogų. Jis apdovanotas sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakyti natūralizmo bei buitiškumo.
A.Večerskio kūrybos esmė – improvizacija. „Nesu įsitikinęs, kad galima suvaidinti viską. Ir nebūtina. Vis tiek – kai vaidini penkiasdešimt kunigaikščių, išeina tik vienas“, – sakė aktorius.
Arba: „Kartą man pasakė, kad aš nevaidinu. Tai buvo didžiausias komplimentas. Vadinasi, pasiekiau tą tobulumo ribą, kai nebeaišku, vaidini ar ne.“
1992 metais A.Večerskis įkūrė pirmą privatų teatrą Lietuvoje „Vaidilos ainiai“, kuris nuo 1997 metų buvo vadinamas Adolfo Večerskio teatru. Čia buvo pastatyta ir jo paties veikalų, ir Billo Manhofo „Neatidarykite durų po vidurnakčio“, ir kitų.
Su teatro spektakliais lankytasi ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kartu su A.Večerskiu dirbę „Vaidilos ainiai“ iki šių dienų liko ištikimi jo bičiuliai.
Sėmėsi žinių Amerikoje
1993 metais artistas studijavo Tarptautiniame Niujorko meno institute meno ekonomiką ir vadybą, 1995 baigė vadybos kursus Amerikos centre ir specialų vadybos kursą Baltijos vadybos fonde.
Amerikoje jam teko ne tik vadovauti teatrui, bet ir statyti spektaklius, ten jis pradėjo rašyti savo pirmąsias pjeses, tarp jų – „Gyvenimo miražą“ (1994), „Paskutinę meilės naktį“ (1996 m., pagal Miguelio Delibeso pjesę), „Aukščiausiąją terapiją“ (1997 m., pagal Christopherio Durango pjesę).
Menininkas sukūrė dešimtis vaidmenų ne tik teatre, bet ir kine, televizijoje. Kurso draugai jį dėl impozantiškos išvaizdos Konservatorijoje vadino Gogoliu, o po Danutės Keturakytės TV serialo „Paskutinis barjeras“ visa Lietuva į jį atsigręždavo, sakydama: „Vabalas eina.“
Vabalo vaidmuo ilgam buvo tapęs A.Večerskio talento ženklu. „Tada buvau dar populiaresnis negu dabar. Galėjau neturėti pinigų – mane visur būtų pamaitinę. Bet štai nutariau pabandyti mokykloje suvaidinti Kalėdų Senelį. Pasiėmiau drabužius, išmokau tekstą. Staiga man vaidinant kažkas sušuko: „Vabalas čia, o ne Kalėdų Senelis“. Po šio įvykio sugriuvo iliuzija, kad galiu būti Kalėdų Senelis. Daugiau to savo gyvenime niekada nedariau“, – pasakojo aktorius.
Nuo 1998 metų A. Večerskis buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro programų vadovas, o nuo 2005-2011 m. – Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. Šiandien jis – aktorius, režisierius, teatro vadybininkas. Kiekvienas jį susitikęs, kaip tikrame teatre, nežino, ar verkti, ar juoktis, bet nereaguoti negãli.
Žaidimą siūlo žiūrovai
A.Večerskis pastatė beveik dvi dešimtis spektaklių, kurių garsesni pastatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – tai Jeano Anouilh‘o „Bamba“ (2002), Joe Ortono „Grobis“ (2003), Ray Cooney „Meilė pagal grafiką“ (2005) ir Dale’o Wassermano, Joe Dariono ir Mitcho Leigho miuziklas „Žmogus iš La Mančos“ (2009).
Į menininko režisuotus spektaklius žmonės grįždavo po daug kartų. Žiūrovai pageidaudavo ne pagal grafiką atvežti „Meilę pagal grafiką“, nes po vieno spektaklio į kitą bilietai buvo išperkami per porą valandų.
A.Večerskiui teatras nesibaigia, vos nulipus nuo scenos ar išėjus iš TV paviljono. Ypatinga aktoriaus galia jį lydi ir kasdienybėje. „Kartą namo kieme priešais mane suklaupė dešimt vienuolių ir prašė palaiminimo. Nejuokauju. O kartą priėjo indas, paėmė už rankos ir pasakė: „Mudu esame vieno kraujo...“, – prisiminė aktorius.
Tiek scenoje, tiek gyvenime jis moka naudotis savo ypatinga energija. „Visą gyvenimą sakau, kad mano veikla yra skirta žmonėms. Vieni tai priima, kiti – ne. Žaidžiu tą žaidimą, kurį man siūlo patys žiūrovai.
Manau, kad esu jiems tiek pat artimas, kiek ir jie man. Stengiuosi suprasti žmones, labai mėgstu bendrauti, tai man duoda energijos,“ – sakė A.Večerskis.
Stebino savo gyvenimu
Lygiai prieš dešimtmetį teko užrašyti režisieriaus Rimo Tumino mintis apie A. Večerskį.
Štai ką papasakojo režisierius: „Jį prisimenu dar nuo studijų laikų. Kartu ir gyvenom. Aš buvau pirmame kurse, o jis – antrame, jau viską žinojo, pažinojo. Jo kursas buvo labai aktyvus, išradingas, netgi chuliganiškas. Visas kursas buvo stiprus: Regina Arbačiauskaitė, Vytautas Grigolis, kiti... Stiprus, bet pasiutęs.
Šitame kontekste Večerskis laikė distanciją, pats sau, ironiškas, skeptiškas. Jį ir ignoruodavo kartais. Jam tai patikdavo, jis erzindavo savo atsainumu, ironiškumu. Mane labai stebindavo jo gyvenimas.
Mūsų metalinės lovelės stovėjo šalia. Jis skaitydavo gulėdamas, pakėlęs galvą – jam nereikėdavo atramos... Aš vis stebėdavausi, kaip jis gali išlaikyti galvą taip ilgai, nepasidėjęs ant pagalvės ar ant lovos krašto?
Rūkydavo daug, skaitydavo, paskui darydavo pauzę: iš po lovos išsitraukdavo duonos, uogienės didelį trilitrinį „slojiką“, pasistatydavo ant pilvo ir gulėdamas su šaukštu kabindavo ją... Pavalgo ir stiklainį vėl atgal – po lova... Ir vėl skaito.
Apvirsdavo peleninė, tai jis atsistoja ant lovos, nukrato pelenus ant grindų, vėl užkloja paklodę... Toks buvo jo gyvenimas – savame kiaute, iš kurio jis stebėdavo visus, ironizuodavo ir į save lengvai žiūrėjo. Jam atrodė, kad problemos, dėl kurių mes nerimaudavome ar jaudindavomės suraukę kaktas, visiškai nereikšmingos, jis žvelgė į visai tai su humoru, pakikendamas. Atrodė, kad jis ignoruoja mus, kad yra abejingas, kad jo tai neliečia.
Jis buvo įdomus personažas. Jį buvo įdomu sekti, taip pat ir gerai „išnaudoti“. Jo kursas mėgdavo švęsti bet kokia proga. Kadangi aš buvau „kambariokas“, mane taip pat pasikviesdavo į to kurso šventes.
To kurso vadovas, pedagogas buvo Henrikas Vancevičius, todėl jie buvo išskirtiniai, autoritetingi. Jie mėgdavo ir mokėdavo švęsti iki pasiutimų, iki dramų, iki meilių... O Večerskis sugebėdavo netgi pokyliuose būti šališkas, stebėti. Daugelį tai erzindavo, o jam tai teikdavo malonumą.
Stiprus, įvairus buvo jų kursas. Mes, kaip jauni būsimi režisieriai, stebėdami juos, netgi vengdavome įtraukti juos į savo darbus, nes jie buvo išdidūs. Mes jų prisibijodavome, nors sekdavome. Šalia jų buvo vyresnis Dalios Tamulevičiūtės „dešimtukas“. Tarp jų buvo graži konkurencija. O mes, režisieriai, nepretenduodavom į aktorių darbus, mes tik juos stebėdavom.
Tallat-Kelpšos bendrabuty, kaip visur, būta daug studentiškų nuotykių, bet Večerskis buvo kitoks, turintis savo nuostatą, prie kurios mes pripratome. Jis ir į teatrą labai nesiveržė, nedėjo daug pastangų. Jis laikėsi nuošaly.
Adolfas kaip buvo, taip ir liko savikritiškas, saviironiškas. Jis pats ir savo spektaklius vertina – neprašo, kad kas kitas vertintų. Jis supranta. Kartais pasijuokia iš savęs, iš to, kas vyksta. Nepretenduoja spręsti neįmanomų režisūros ar dramaturgijos problemų. Jis ieškojo savo meninės-komercinės teatro koncepcijos ir ją surado. Jis užčiuopė visuomenės nervą.
Su branda jis tapo aktorius – asmenybė. Jį išgelbėjo savikritiškumas, ironija. Metams bėgant tai virto ginklu, teatriniu žaidimu. Nuo studento laikų jis į teatrą žiūrėjo kaip į tikrą žaidimą. Neeikvojo savęs dramatizuodamas, tragiškai įsivaizduodamas vieno ar kito personažo. Atsiribodavo nuo šito. Ir tai jam brandos metais padėjo tapti žaismingu, charakteriniu aktoriumi.
Čia ir nuo gyvenimo pozicijos daug kas priklauso. Subrendęs kaip talentingas aktorius, jis subrendo ir kaip vadybininkas. Džiaugiuosi, kaip šiais laikais jis moka tvarkytis ir susitvarko.“
Ilgiausių metų, Adolfai Večerski!
