Lrytas.lt skaitytojams siūlome 2017-ųjų vasarį „Lietuvo ryto“ žurnale „TV Antena“ publikuotą Audronės Urbonaitės rašinį apie linksmus R.Karvelio karjeros nutikimus.
Aktoriaus Rimgaudo Karvelio pomėgis – mokytis pasaulio valdovų (tarp jų – ir siaubūnų) intonacijų ir rėžti jomis kalbas. „Žiūrovai griūdavo iš juoko, kai imdavau mėgdžioti Leonidą Brežnevą, Benito Mussolini, Adolfą Hitlerį. Sugebėdavau pataikyti net nemokėdamas kalbos“, – sakė aktorius.
Matydami talentingai įkūnijamą antiherojų žmonės nebūtinai reaguoja neigiamai. Tuo teko įsitikinti R.Karveliui, kuris Audriaus Nako režisuotame spektaklyje „Verbų sekmadienis“ įkūnijo A.Hitlerį.
„A.Nakui fantazijos netrūko. Per gastroles Klaipėdoje 2001 metais pasirodymo dieną nuleidome svastiką per teatro balkoną. Aš, ūsuotas ir pasitempęs, apsivilkęs A.Hitlerio kostiumą, iš balkono miestiečiams rėžiau kalbą vokiškai. Tuoj pat susirinko minia. Kažkas iškvietė policiją, kol išsiaiškino, kad vaidinu spektaklio ištrauką“, – smagiai pasakojo pripažintas aktorius.
Sujudimas mieste buvo didžiulis, bilietai į spektaklį išgraibstyti akimirksniu.
R.Karvelio intonacijos tobulai atitiko A.Hitlerio kalbėjimo manierą. Vieni piktinosi, kiti juokėsi, treti žegnojosi.
„Aktoriai jokiais laikais negaudavo gero atlyginimo, o tąsyk sulaukėme neregėtų vaišių, – prisiminė aktorius. – Atlėkė vieno prašmatnaus restorano direktorius ir visus artistus pakvietė į tikrą puotą. Balius vyko iki šeštos ryto. Nuėjome vilkėdami spektaklio kostiumus. Aš tęsiau Hitlerio oracijas, o svečiai plojo, juokėsi ir mėgdžiojo.
Tą naktį restoranas gerai uždirbo, nes žmonių buvo iki ryto. Jie gėrė alų, valgė vokiškas dešreles ir dainavo.“
Pro šalį einantys žmonės, kurie nė nesirengė užeiti, pamatę prie stalų vokiečių kariuomenę, grūdosi į vidų.
Aktorių R.Karvelį labai nustebino vokiečių reakcija. Apie 1978 metus į Rytų Vokietiją vyko delegacija iš Lietuvos ir lankėsi darbo kolektyvuose.
„Mus nuvežė į adatų fabriką, rodė cechus, o paskui pakvietė prie stalo. Kaip jau vokiečiams įprasta, kiekvienam svečiui – po stiklelį gėrimo. Mes buvome pasirengę rimčiau – žybt ir sustatėme ant vaišių stalo 8 butelius degtinės. Vokiečiai pašėlo ploti ir žaibiškai apgirto“, – atsiminė puotą R.Karvelis.
Kai visi pakankamai įsilinksmino, vertėjas kumštelėjo R.Karvelį: „Stokis ir pilk jiems Adolfo kalbą!“
Aktorius taip ir padarė: pasilypėjo ant kėdės ir A.Hitlerio balsu išrėžė prakalbą.
„Vokiečiai iš džiaugsmo tiesiog pasiuto: ėmė juoktis, ploti. Kai sušukau „Sieg heil!“, visas stalas griausmingai choru atsakė: „Heil, Hitler!“ Mačiau, kad vokiečiui partijos sekretoriui pilnos kelnės iš strioko. Jis išblyško, paskui paraudo, net ėmė šluostytis prakaitą.“
R.Karvelis turėjo raminti vokietį, kad tai tik ištrauka iš spektaklio, o ne A.Hitlerio šlovinimas. Kai lietuviai lipo į autobusą, vienas iš gamyklos darbininkų, dalyvavusių susitikime, atkišo į juos pirštą ir vaizdavo, kad juos šaudo.
Aktorius tada suprato, kad gera vaidyba nesunku išprovokuoti jausmus, kuriuos viešumoje žmonės linkę slėpti.
Vokiečių karinė uniforma sukėlė juokingų reakcijų ir Lietuvoje. R.Karvelis režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Žingsniai naktį“ vaidino puskarininkį Hansą.
„Kauno IX forte filmuodavomės ilgai ir grįždavome naktį. Filmo kostiumų dažniausiai nenusirengdavome, nes norėdavome greičiau parvažiuoti į namus. Gatvės viduryje išvydome gulintį girtą žmogų. Mobiliųjų nebuvo, o greitąją reikėjo kaip nors iškviesti. Einame į privatų namą, beldžiamės, o savininkai mus pamato ir baisiausiai išsigąsta vokiečių karinių uniformų“, – pasakojo R.Karvelis.
Artistai aiškino, kad jie filmuojasi netoliese ir vaidina vokiečius, bet namo šeimininkai niekaip nenorėjo patikėti.
„Kokias čia pasakas pasakojate? Sakykite teisybę: ar mus užpuolė Vokietija, ar esate apsimetėliai plėšikai? Mes pirmiau iškviesime miliciją, o ne greitąją!“ – pagrasino artistams namo gyventojai.
Greitoji pagalba ant kelio gulinčiam žmogui buvo iškviesta tik atvykus milicijai.
Tame pačiame filme režisierius Juozas Miltinis vaidino Profesorių, kuris statė IX fortą, o paskui pakliuvo į nelaisvę ir buvo priverstas jame kalėti.
„J.Miltinis po filmavimo mėgdavo kompanijas ir pasisėdėjimus vakarais prie vyno taurės. Vieną vakarą padainavau jam prancūziškai Yves’o Montand’o dainą. Režisierius sušuko: „Štai kur tikrasis artistas – jis moka prancūziškai! Mano artistai – tikras šūdas, palyginti su jumis!“
Iš tikrųjų prancūzų kalbos nemokėjau – tik tą vieną prancūzišką dainą, bet J.Miltinio akyse labai pakilau“, – juokėsi R.Karvelis.
Aktorius atsiminė komišką istoriją iš filmavimo, kaip J.Miltinis niekaip nesugebėjo laiku ištarti reikiamos frazės.
„J.Miltinis labai nemėgo dubliuoti filmų. Jam reikėjo pasakyti vienintelę frazę, kai kadre pasirodys garvežys, traukiantis ešeloną su karo technika.
Ta frazė buvo „Karo kraujas!“. Režisierius R.Vabalas paleido filmuotą medžiagą ir laukė J.Miltinio frazės, bet šis tylėjo. Ir taip kelis kartus“, – pasakojo R.Karvelis.
Kai galiausiai J.Miltinis frazę ištarė, R.Vabalas mandagiu tonu jį perspėjo: „Maestro, jūs truputį pavėlavot!“
„Pats žinau!“ – atšovė J.Miltinis.
Šitaip kartojosi kelissyk. Kai filmo įrašas buvo paleistas nežinia kelintą kartą, R.Vabalas vėl drįso padaryti pastabą: „Maestro, savo frazę pasakėte truputį per anksti.“
„Pats žinau“, – vėl susiraukęs suburbėjo J.Miltinis.
Po keliolikos nepavykusių bandymų susinervinęs grandas rėžė: „Karo šūdas!“ Ir tobulai pataikė. Kadangi visų nervai jau ištampyti, J.Vabalas paprašė frazę „Karo kraujas!“ kartoti be jokios pertraukos – pagaliau vaizdas ir garsas sutapo.
Gyvenimo saulėlydis
* „Visi komikai širdyje yra tragikai ir svajoja gauti vaidmenį tragiškoje pjesėje, bet kartais tai nutinka realiame gyvenime“, – atsiduso R.Karvelis
* Prieš keletą metų per buitinį konfliktą žuvo aktoriaus vienintelis sūnus menininkas Naglis Karvelis.
* Pastaraisiais metais R.Karvelį retsykiais jį aplankydavo buvusi žmona Aldona, ištekėjusi antrą kartą ir susilaukusi dukters iš antrosios santuokos. Rimgaudas su Aldona išsiskyrė, kai sūnui suėjo 18 metų.
* „Meilių gyvenime turėjau daug, bet tuoktis antrą kartą nenorėjau, – pasakojo talentingas aktorius. – Menui reikia laisvės. Neįsivaizduoju savęs, kasančio daržą, – man rūpėjo teatras ir fotografija (R.Karvelis fotografavo nuo 30 metų, yra įamžinęs visus aktorius ir režisierius, dirbusius Jaunimo teatre. – Red.). Jeigu gyvenčiau dar sykį, pirmiausia baigčiau fotografijos ir kino meno studijas, o aktorystės imčiausi tik įgijęs tikrą specialybę, iš kurios realu pragyventi.“
