Siūlome įspūdžių iš XX a. rumunų kompozitoriaus George'o Enescu operos „Edipas“ premjeros Zalcburge. Ją režisavo Achimas Freyeris (jis – ir scenografas bei kostiumų dailininkas), griežė Vienos filharmonijos orkestras, diriguojamas Ingo Metzmacherio.
***
Keturių veiksmų lyrinė tragedija gimė kompozitoriaus ir smuikininko virtuozo George'o Enescu mintyse, jam išgirdus Edipo raudą Sofoklio tragedijoje 1909 metais. Ši taip paveikė menininką, jog, susidomėjęs Edipo mitu, jis kaip mat pradėjo kurti eskizus savo operai.
Smuikininko karjera leido G.Enescu šį veikalą užbaigti tik po 27-erių metų (operos premjera nuskambėjo 1936 metais). Tačiau, reikia pripažinti, reta meninė idėja turi tokį stiprų poveikį ir tvirtą idėjinį pamatą, jog neapleidžia kūrėjo ištisus dešimtmečius.
Graikų mitologijos personažą karalių Edipą ištinka tragiškas likimas. G.Enescu savo operoje pateikia nepaprastai turtingą jo muzikinę charakteristiką, perteikdamas vidinius išgyvenimus ir kančias, pabrėždamas jo žmogiškąją esmę, o titulus ir fizinius jo gyvenimo įvykius nustumdamas į antrą planą.
Edipas yra šios operos bamba – veikalas pradedamas jo gimimu ir baigiamas jo mirtimi, čia nėra nė vienos scenos be šio protagonisto. Galima būtų teigti, jog opera pasakojama pirmu – karaliaus Edipo asmeniu. Dėmesys kreipiamas į žmogų ir jo santykį su pačiu savimi, savo likimu ir gyvenimu.
***
Edipas yra savotiškas žmogaus valios simbolis – jo santykis su lemtimi sudėtingas ir konfliktiškas. Opera pradedama princo gimimo švente, kurios metu visa tauta šlovina gyvybės stebuklą. Žaisminga scenografija, kupina vaikiškų spalvingų detalių, nežinojusiems Edipo mito klausytojams, (tarp jų ir man), nežadėjo nieko kraupaus.
Į sceną iš visų kampų pradeda „lįsti“ spalvingi, džiaugsmo iliuziją kuriantys rūmų gyventojai. Jų judėjimas yra lėtas, nedaroma jokių staigių judesių, – tarsi kūdikis būtų vienintelis veikiantysis, o veiksmas aplinkui dėliotųsi savaime. Ši protagonisto aktyvumo ir kitų veikėjų pasyvumo priešstata vyrauja visoje operoje. Tarsi Edipas vienintelis veiktų laisva valia, o viskas aplinkui jį būtų nulemta iš anksto.
Kūdikio sutiktuvių ceremonija buvo vaizduojama, svečiams stumiantis išilgai per sceną žingsnis po žingsnio. Tas mėšlungiškas judėjimas scenoje erzino ir sekino, bet, kita vertus, padėjo atsiriboti nuo fizinio operos veiksmo ir susitelkti į vidinius personažo Edipo išgyvenimus, jausmus ir būsenas.
Šiame režisieriaus Achimo Fryerio ir muzikos vadovo Ingo Metzmacherio operos pastatyme siužetas perteikiamas metaforiškai, pasitelkiant subtilias vaizdines nuorodas. Kadangi iš anksto su siužetu nebuvau susipažinusi, visiškai pasimečiau tame, kas vyko scenoje, o prancūziški titrai buvo jokia paguoda.
Ir vis dėlto sunku nebuvo suprasti, kas dedasi Edipo emocijų pasaulyje. Nerealistiškos, žėrinčios, akį rėžiančios scenografijos detalės nešė į kitas erdves, bet vis vien – susitikti su žmogumi.
***
Pasak graikų mitologijos, Edipas gimė Tėbų valdovams Lajui ir Jokastei, ilgai neturėjusiems vaikų. Jiems buvo išpranašauta, kad gimsiąs vaikas bus paženklintas sunkaus likimo. Jį spektaklyje atskleidžia į vaiko sutiktuvių šventę atkakęs senas Tėbų miesto žiniuonis, išnyrantis iš po užuolaidos kaip dar vienas spalvingas svečias, ko gero, pats mieliausias ir nekalčiausias iš visų. Buvo sunku numanyti, jog tai – nuožmus lemties pranašas.
Išminčius pasirodė klouno pavidalu – pastatytas ant kojukų ir aprengtas baltu apdaru, išmargintu geltonomis ir juodomis dėmėmis. Aklumą pabrėžė užrištos akys. Dėl to už rankos jį vedė mažas vaikas, nekaltas ir mielas, kaip gali atrodyti tik vaikai. Net mintis nekilo, jog jiedu pasmerks pagrindinį veikėją žudymui ir incestui, bet būtent taip ir nutiko.
Klounui su vaiku artėjant prie kūdikio, muzika įgavo tamsesnius atspalvius, o klounas tėškė, kad šis vaikas ateityje užmuš savo tėvą ir susituoks su savo motina. Esą jo brolis bus jam sūnus, o dukra – jo sesuo.
Miestas pakraupo, išgirdęs šiuos žodžius, ir karalius Lajas įsakė savo naujagimį sūnų numesti nuo Kitairono kalno šlaito. Tačiau jo tarnas pasigailėjo berniuko ir atidavė jį piemeniui.
Edipas augo nežinodamas savo tikrosios kilmės. Tik jam suaugus, įtėviai papasakojo neesantys jo tikroji šeima, tad Edipas, norėdamas išsiaiškinti tiesą, nuvyko pas orakulą. Šis pakartojo pranašystę – jis užmuš savo tėvą ir susituoks su savo motina.
Dėl to jaunuolis Edipas nutarė nebegrįžti namo. Klajodamas po pasaulį, trijų kelių sankryžoje (ši scenoje metaforiškai buvo atvaizduota trimis juostomis, kurių galus sugriebęs Edipas buvo tampomas į tris skirtingas puses) jis sutiko senį, važiuojanti vežimu ir lydimą tarnų. Vežimas netyčia partrenkė vieną iš Edipo žirgų, ir įtūžęs klajūnas užmušė senį, kuris buvo Lajas – jo tikrasis tėvas. Taip išsipildė pirmoji pranašystės dalis.
***
Po šio įvykio į Tėbus atvykusio Edipo susidūrimas su sfinksu yra viena raiškiausių ir paveikiausių operos scenų. Šio veiksmo scenografija taip pat įspūdinga – ir maloni akiai savo pavidalais, ir kraupi vaizduojamais objektais.
Atrodo, bet kokius žiaurumus ir šlykštumus galima pridengti vaikiškus žaislus imituojančia estetika. Nuo lubų buvo nuleistas kruvinos, išsuktomis kojomis, kyšančiais kaulais lėlės balionas, virš scenos skraidė violetinė švytinti galva, o iš kitos pusės į sceną atropojo didelis geltonas vabalas (valdomas šokėjos, įkūnijančios kelias vabalo kojų poras), taip pat žirklės-gyvatės ir sfinksas, pasislėpęs didesnio personažo kiaute.
Po to sfinksas iš jo išlindo ir įgavo isteriškos moters styrančiais plaukais, rožine besiplaikstančia suknele ir dirbtiniais papais pavidalą.
Sfinkso šešėlis judėjo ir „Felsenreitschule“ (tai buvusi jojimo mokykla, išskuobta uolose) salės siena. Šiame „Edipo“ pastatyme buvo išnaudota kiekviena scenos kertelė – jos oras, lubos, grindys, sienos, ir klausytojų salė, ir kalno uoloje iškalti langeliai.
Šie buvo apšviesti skirtingomis spalvomis (taip dar labiau džiuginant žiūrovo akį), o juose pasirodydavo dievai ir kiti tiesiogiai scenos vyksme nedalyvaujantys personažai. Čia tvyrojo ir sfinkso šešėlis.
Pats sfinkso personažas pasirodė esantis Lemties dukra. Ji užmena mįslę Edipui, kurios dar niekam nėra pavykę įminti. Graikų mitologijoje mįslė skamba taip: „Kas pirma eina keturiomis, vėliau dviejomis ir galiausiai trijomis?“. Tačiau operos libretistas Edmundas Flegas klausimą pakeitė, kartu pakreipdamas ir operos filosofinę ašį.
G.Enescu operoje Edipo klausiama: „Kas yra galingesnis už likimą?“. Herojus kiek sutrinka, bet atsako, jog tai yra žmogus. Sfinksas į atsakymą reaguoja išraiškinga arija, kurioje juokiasi ir verkia vienu metu, teigdamas, kad ateitis parodys, ar jis juokiasi dėl to, jog Edipas suklydo, ar verkia dėl to, jog jis vis dėlto įspėjo mįslę.
Įspėjęs myslę Edipas tampa Tėbų karaliumi, o į žmonas jam atiduodama mirusio Lajo žmona Jokastė – tikroji jo motina. Nė nenutuokiantis to Edipas su Jokaste išgyvena 20 metų ir susilaukia 4 vaikų. Tėbus užpuolus marui, tas pats žiniuonis-klounas pareikalauja išvaryti iš miesto Lajo žudiką – paaiškėja Edipo kilmė. Jokastė nusižudo, o Edipas išsilupa sau akis. Miesto gyventojai nuo jo nusisuka, o vaikai ištremia tėvą iš miesto.
Klajojantį aklą Edipą apsupo nauji veikėjai – juodai vilkinčios, ištapytos nuogybėmis žmonių figūros su priklijuotomis ant pakaušių kaukėmis. Prasiveržė visą gyvenimą Edipą slėgusi neviltis. Galiausiai jis pasiekė Koloną, šventą eumenidžių giraitę, kur pagal pranašystę turėjo baigtis jo gyvenimas.
Herojų priima Tesėjas, išklausantis jo liūdną istoriją. Kartu jie nukeliauja į Edipo mirties vietą, kur atsivėrusi žemė praryja veikėją.
Operos pabaigoje dievai, pasigailėję žmogaus kaip bejėgio žaislo likimo rankose, leidžia jam numirti lengva mirtimi. Scena priminė pirmąjį operos paveikslą: susisukęs į rutuliuką Edipas gulėjo žvaigždžių ir simbolių nusėtame dangaus skliaute.
***
Operos muzika, sukomponuota George'o Enescu, galėtų būti įvardinta kaip grandiozinis muzikinis kosmosas. Jos skambesiui savitų spalvų suteikė specialiais instrumentais papildytas orkestras. Dėl to muzika tapo dar efektingesnė, tiesiai ir aiškiai perteikė operos mintis ir emocijas. Muzika papildė, praturtino ir tekstą, kartais netgi transformuodama jo prasmę.
Vokalinės šios operos partijos – ypač Edipo – yra nepaprastai sudėtingos, su G.Enescu vokaliniais išradimais.
Edipą įkūnijo britų baritonas Christopheris Maltmanas, išgarsėjęs Don Žuano vaidmeniu, apkeliavusiu visas pasaulio didžiasias scenas. Kitus personažus kūrė taip pat iškilūs vokalistai: Johnas Tomlinsonas (aklasis pranašas Teiresijas), Brianas Mulliganas (Kreontas) ir kiti.
Opera „Edipas“ pasakoja vieno žmogaus tragediją, kupiną skausmo, egzistencinių sopulių ir vidinių kančių, paženklintą smurtu, žudynėmis, incestu. Jos scenografija klaidina žiūrovą, pridengdama žiaurybes ryškiomis spalvomis, šviesų žibintais, lėlėmis, vaikiškais baubais ir triukais.
Net kruvinas Edipo veidas, jam išsilupus savo paties akis, atrodė estetiškas ir linksmas, taip dar labiau dirgino. Antroje operos dalyje kūrėjai pasitelkė stilizuotas nuogybes. Scenografijos efektai leido atsiriboti nuo skausmingų Edipo išgyvenimų. Ši opera – tai saldus, vaikiškais blizgučiais padabintas košmaras. Sunkiai pakeliama žmogaus tragedija, įvilkta į linksimai nuteikiantį metaforos rūbą.
Įvykiai ir šeimyninė drama, kuri yra Edipo mito pagrindas, spektaklyje buvo sunkiai atsekami. O scena, kurioje paaiškėja, jog Edipas lyg ir nėra tikras karaliaus sūnus, buvo sukeisti kūdikiai, atrodė painesnė už meksikietiškas muilo operas.
Šou triukai „Edipe“ persipynė su kraupia mirtimi, žaislai – su krauju, raudoni kaspinai – su kankinimais. Scenoje žaidė žmogus ir jo likimas, mėšlungiškai supančiojęs Edipą, kad ir kaip šis priešinosi.
