1792 m. pastatyta Venecijos opera pavadinta iš pelenų nuolat atgimstančio „Fenikso“ vardu (lietuviškai „la fenice“ reiškia feniksą). Šis teatras daugiau kaip du amžius šlovingai gyvuoja Europos operos teatrų žemėlapyje, nors keletą kartų iš pelenų kėlėsi tiesiogine prasme – nukentėjo nuo gaisrų.
Jo atidarymas irgi susijęs su gaisru: iki tol veikęs miesto teatras 1774 m. supleškėjo, o naujas pastatas atidarytas 1792 m. ir pavadintas „La Fenice“.
Pastarąjį kartą teatras liepsnojo ne taip seniai – 1996-aisiais dėl tyčinio padegimo. Tuomet liko tik pliki išoriniai mūrai, bet prabangusis interjeras, ypač nuostabios didžiosios salės, buvo tiksliai atkurtas – su nuostabia sienų ir lubų tapyba, kurioje vyrauja vaiski jūros bangos spalva, taip pat auksu puošta apdaila ir, žinoma, teatro simboliu – feniksu – virš scenos.
Pasirodė daug žvaigždžių
Pati Venecijos opera atsirado daug anksčiau – pirmas viešasis miesto operos teatras buvo atidarytas 1678-aisiais. Šiandien jis vadinamas „Malibran“ teatru ir yra viena iš „La Fenice“ scenų. Čia, beje, įvyko Georgo Friedricho Händelio ir Alessandro Scarlatti operų premjeros.
Šiaip ar taip, didžiausią šlovę Venecijai, kaip vienam italų operos metropolių, pelnė būtent „La Fenice“. XIX a. čia vyko svarbiausių bel canto kūrėjų operų premjeros – Gioachino Rossini, Vincenzo Bellini, Gaetano Donizetti, Giuseppe Verdi.
„La Fenice“ scena matė žymiausius keleto amžių operų atlikėjus – tepaminėsiu čia dainavusią Marią Callas, kuriai skirta ekspozicija šiuo metu veikia teatro fojė.
Vasarą neužvėrė durų
Naujasis 2019–2020 m. sezonas, kaip būdinga Italijos teatrams, „La Fenice“ prasidės gruodžio pradžioje. Tačiau pirmąjį operos pastatymą publika išvys anksčiau – lapkričio 24 d. bus parodytas G.Verdi „Don Karlas“, kurio dirigentas – žymusis Myung-whun Chungas, o režisierius – Robertas Carsenas.
Iš viso „La Fenice“ pakvies net į 18 pavadinimų spektaklius (įskaitant ir edukacinius spektaklius vaikams), tarp kurių – to paties Myung-whun Chungo diriguojama ir skandalingojo Calixto Bieito režisuojama „Karmen“, Roberto Carseno statoma „Traviata“ (dirigentas Stefano Ranzani), G.F.Händelio „Rinaldas“ ar G.Verdi „Aida“, „Rigoletas“.
Tačiau ir vasarą „La Fenice“ neužvėrė durų – kaip galėtų būti kitaip, juk pats turistinio sezono įkarštis! Teatro interneto svetainėje net yra skiltis „Pasiruoškite vizitui į teatrą“, kur nurodoma ne tik kaip nusigauti iki teatro, bet ir aprangos kodas.
Rekomenduojama į sezono atidarymą rinktis „black tie“, į premjeras damos turėtų puoštis juoda suknele, vyrai vilkėti švarką ir ryšėti kaklaraištį, į kitus vakaro renginius reikėtų rinktis marškinius, bet džinsai yra priimtini.
Popiečio renginiams galima rinktis laisvą kasdienį stilių, bet „nevilkėti šortų ir berankovių marškinėlių, priešingu atveju nebūsite įleisti į salę; pinigai už bilietus šiuo atveju negrąžinami“.
Don Žuanas pas Casanovą
Venecijoje žiūrėjau Wolfgango Amadeaus Mozarto operą „Don Žuanas“. Tai „La Fenice“ teatro pastatymas, sukurtas jau senokai, 2010-aisiais, tačiau pelnęs prestižinę italų kritikų Abiatti premiją už scenografiją bei kostiumus ir sėkmingai rodomas iki šiol.
Šis „Don Žuano“ pastatymas susijęs su miesto aura ir istorija – juk Venecijoje gyveno mergišius Casanova, kurio bruožų suteikta pagrindiniam operos herojui (beje, operos libretininkas Lorenzo Da Ponte pažinojo Casnovą).
Trys iš penkių spektaklio statytojų – režisierius Damiano Michieletto, scenografas Paolo Fantinas ir šviesų dailininkas Fabio Barettinas – venecijiečiai, akivaizdu, mylintys nuostabųjį miestą ir išmanantys jo istoriją.
Būtent vaizdinį spektaklio pavidalą pirmiausia norėčiau išskirti. Tai, sakytume, istorinis kostiuminis pastatymas, tačiau negalėtum jo pavadinti naftalininiu.
Spektaklio scenografija, atkartojanti prislopintą prietemoje skendinčių laiko patinos paliestų Venecijos gatvelių ir senų rūmų koloritą, žiūrovus tarsi perkelia į XVIII a. rūmus.
Pastatytos ant besisukančių scenos plokščių menamų rūmų patalpos ir sienos vis atsukamos taip, kad nuolat kurtų savitą perspektyvą: regis, už barokiškai išgaubtos sienos kampo tuoj atsivers kita patalpa, koridorius ar išėjimas.
Scenovaizdžiu taikliai atkartotas Venecijos architektūros pojūtis – tam tikra paslapties dvasia, kai nežinai, ką pamatysi už posūkio. Kostiumai (dailininkė Carla Teti) istoriniai, bet irgi prislopintų spalvų ir siluetų, yra neatsiejama scenovaizdžio dalis.
Įrodė meistrystę
W.A.Mozarto opera „Don Žuanas“ teatruose yra statomas dvejopai dėl finalo: paskutinė moralizuojanti scena, kai mirus Don Žuanui jam atkeršyti siekusi dorovingų veikėjų kompanija triumfuoja, dažnokai praleidžiama, nes efektinga Don Žuano ir Komandoro statulos akistata, regis, komentarų nereikalauja.
Juk apie kokią dorovę būtų galima kalbėti mūsų laikais?
Tačiau teatras „La Fenice“ ir operos statytojai aukštai išlaiko kartelę: atlieka operą nuo pirmos iki paskutinės natos taip, kaip ji buvo parašyta W.A.Mozarto, ir įrodo meistrystę.
Režisierius aiškiai nubrėžia kiekvieno personažo vaidybinę charakteristiką ir elgesio scenoje trajektoriją.
Don Žuanas yra palaidūnas ir niekšas, bet magiškai traukia moteris.
Jį dažniausiai scenoje matome su baltiniais, o jo aplinka – orgijų siaubiamas miegamasis su plačia lova.
Šį vaidmenį atliko jau beveik 10 metų įvairiuose teatruose Don Žuaną dainuojantis, nors tik 32-ejų baritonas Alessio Arduini.
Intrigų verpetai
Visas solistų ansamblis – ganėtinai jaunas. Don Žuano tarnas Leporelas (dain. Omaras Montanari) – akiniuotas mikčiojantis žioplys, jis bailus, bet ir nepraradęs nuovokos: net dalyvaudamas Don Žuano linksmybėse suvokia, kad visuomenėje reikia laikytis tam tikrų taisyklių.
Dona Ana (dain. Francesca Dotto), kurią klasta ir prievarta operos pradžioje bandė suvedžioti Don Žuanas, dorovinga jauna moteris, gedinti niekšo nukauto tėvo – Komandoro. Tačiau kad ir kaip jos sužadėtinis Donas Otavijus ja rūpintųsi, ji kažkodėl vis prisimena Don Žuaną.
Gerasis Donas Otavijus (puikus bel canto tenoras Juanas Francisco Gatellis), deja, ir aplinkiniams, ir savo sužadėtinei yra neįdomus: jam dainuojant ariją kiti aiškiai nuobodžiauja, net žiovauja.
Dona Elvyra (Claudia Pavone) – pagrindinė Don Žuano auka, apgauta mylimoji, dabar jį aršiausiai persekiojanti.
Tačiau Don Žuanas sumano niekšingai jos atsikratyti: pasikeičia apsiaustais su Leporelu ir šis, tamsoje apsimetęs šeimininku, praleidžia su ja naktį: Elvyra džiaugiasi sugrįžusiu mylimuoju, kol nesusivokia, kad Don Žuanas vėl ją niekšingai apmovė.
Kaimiečiai Cerlina (Giulia Semenzato) ir Mazetas (Williamas Corro), į kurių vestuves patekęs Don Žuanas bando pasinaudoti grafo pirmosios nakties teise, taip pat įsitraukia į niekšo medžioklę (nors Cerlina nebūtų prieš pratęsti pažinties su kilminguoju ponu).
Už orgijas sumoka galva
Don Žuanas laisvai sau gyvena girtose orgijose, sėkmingai vengdamas žmogiškojo teisingumo – jį vis dažniau pasivejančių keršytojų, kol į jo duris nepasibeldžia dieviškojo, anapusinio, teisingumo atstovas – Komandoro statula (Attila Junas).
Bet arogantiškasis Don Žuanas nepripažįsta nei žmogiškųjų, nei dieviškųjų įstatymų ir už tai sumoka galva. Suskamba efektinga Don Žuano mirties scena.
Tačiau tai – dar ne operos finalas. Vėl pasirodo keršytojai, jie triumfuoja. Ir vis dėlto skirstydamiesi toliau gyventi savo gyvenimo jie jaučia kažin kokią stoką – jiems trūksta Don Žuano, kuris suteikė prasmę jų nelabai įdomiai egzistencijai.
Režisierius tiksliai nubrėžė dramaturgines spektaklio linijas neišmesdamas nė vienos scenos, bet plėtodamas veiksmą taip, kad operos personažai ir jų veiksmai šių dienų žiūrovui atrodytų ir logiški, ir įdomūs.
Kūrėjus kviečia Europos teatrai
Venecijoje rodomo spektaklio „Don Žuanas“ statytojų ir atlikėjų pavardės daugeliui mūsų visiškai nežinomos, tačiau tai – pagrindinių Europos teatrų mėgstami kūrėjai.
44-erių režisierius D.Michieletto spektaklius kuria ne tik gimtosios Venecijos „La Fenice“ teatre, bet ir Zalcburgo festivalyje (šią vasarą rodoma jo režisuota G.F.Händelio „Alčina“), Milano „La Scala“, Romos, Vienos, Londono, Paryžiaus, Berlyno, Amsterdamo, San Fransisko operose.
Nuo 2008-ųjų jis triskart pelnė prestižinę Abbiati premiją, o 2015 m. – L.Olivier apdovanojimą už Londono Karališkojoje operoje statytus „Pajacus“ ir „Kaimišką garbę“.
Nuolatiniai režisieriaus bendradarbiai – Venecijos menų akademijos auklėtinis scenografas P.Fantinas ir Romos menų akademijos išugdyta kostiumų dailininkė C.Teti, abu už Venecijos „Don Žuaną“ apdovanoti Abiatti premija.
Dirigentas J.Webbas buvo jautrus ir tikslus W.A.Mozarto muzikos interpretuotojas. Jo vedamas orkestras dėmesingai akompanavo dainininkams, bet drauge be jokių išlygų buvo demonstruojama pagarba kompozitoriaus partitūrai.
