– Kaip patekote į muzikos pasaulį?
– Mes gyvenome Kaliningrade. Dar lankydamas vaikų darželį kartą išgirdau styginių okteto koncertą ir susižavėjau smuiku. Ir po to ištisomis dienomis stovėdavau prieš veidrodį vaidindavau, jog smuikuoju.
Mama nuvedė į vietinę R.Gliero vaikų muzikos mokyklą. Tačiau po perklausos mums pasakė, jog pavėlavome, septynerių metų jau per vėlu pradėti mokytis griežti smuiku. Bet mano ašaras nubraukė simpatiška ir linksma moteris pasiūliusi už smuiką didesnį instrumentą – violončelę.
Taip aš patekau pas Svetlaną Ivanovą, kurią laikau savo „krikšto mama“. Muzikanto kelyje būtent Ivanova, kuri man davė labai svarbius įgūdžius, įkvėpė meilę violončelei. Vos išgirdęs šio instrumento garsą, jį įsimylėjau. Visam gyvenimui.
– Violončelė atrodo didelė našta, kurią su savimi reikia neštis kiekvieną dieną. Ar nesunku? Kas atperka tą naštą?
– Na, pirmus metus violončelę nešiojo mano mama. Maskvoje, kai dar buvau mažas, o ji negalėdavo dėl darbo manęs lydėti į pamokas, mama samdė moteriškę. Tais laikais už violončelę mokėjome nemažą nuomos mokestį, ir mama bijojo, kad metro spūstyje instrumentas gali nukentėti.
O apie naštos atpirkimą aš tada negalvojau, turbūt geriau mama atsakytų, kiek jai tai kainavo ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Aš gi buvau laimingas, kad užsiimu tuo, kas man labai patinka. Kai pirmą kartą vienuolikmetis pasirodžiau Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje ir supratau, jog sėdžiu scenoje, kurioje griežė Mstislavas Rostropovičius, jokių abejonių dėl ateities neliko.
– Mums lietuviams, kaip turbūt ir visoms tautoms, labai svarbu „pasišildyti“ savo tautiečių ar turinčių lietuviškų šaknų žmonių sėkmės spinduliuose. Kokia jūsų dalis yra lietuviška ir ką ji jums reiškia?
– Aš esu pusiau lietuvis, nes mano mama yra lietuvė, jos gimtasis miestas - Kaunas. Ji ten baigė 5-ąją vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK) ir pagal jaunų specialistų kvotą atvyko į Vladivostoką. Ten į pasaulį atėjom mes su vyresniu mano broliu Martynu.
Gyvenimo vingiai atvedė mus tris į Kaliningradą, kur mama dirbo vietos „Caritas“ kunigo Ežio Steckevičiaus pagalbininke. Vėliau persikėlėme į Maskvą. Mama yra žymi Rusijoje kino kritikė, žurnalistė, dirbo radijo stotyje „Echo Moskvy“, laikraštyje „Izvestijos“. Šeimoje mes kalbėjome tik lietuviškai. Tai buvo mamos reikalavimas. Maskvoje su broliu dar lankėme J.Baltrušaičio vidurinę mokyklą, tikrą lietuviškumo oazę.
Aš labai dėkingas šios mokyklos direktorei Solveigai Valatkaitei ir visiems mokytojams, kurie visapusiškai palaikė mane, suprasdami, jog muzika reikalauja iš manęs daugiau laiko nei kasdieniniai namų darbai (šypsosi).
– Ar dažnai tenka atvykti į Lietuvą?
– Dabar mama gyvena Palangoje. Taigi aš kiekvieną vasarą su šeima atvykstu į pajūrį. 2014-ųjų vasarą Palangos švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje po vakarinių mišių grojau Johanno Sebastiano Bacho ir Gasparo Cassado kūrinius. Mano sūnus Danielius pakrikštytas toje nuostabioje bažnyčioje.
Kiekvieną vasarą būtinai važiuojam į Kauną aplankyti mamos tėvelių kapų. Stengiuosi, kad ir mano vaikai – sūnus ir dukrytė Marija - kalbėtų lietuviškai. Mano gyvenimas kupinas gastrolių, bet mamos dėka trejų metų sūnus Danielius su džiaugsmu dainuoja „Du gaideliai“, „Tindi rindi riuška“ ir kitas daineles. Tikiu, kad uždainuos ir Marija, kuriai dabar tik keturi mėnesiai...
Lietuva yra mano gyvenimo dalis. Visada su džiaugsmu atsiliepiu į kvietimus koncertuoti. Palangoje man patinka Kurhauzo salės atmosfera. Ten galima eksperimentuoti, tai daryti jau bandėme su talentingu vibrafonininku Andriumi Rekašiumi. Mūsų originalus duetas publikai patiko. O šių metų gegužės mėnesį puikiame Mindaugo Bačkaus sumanytame tarptautiniame Klaipėdos violončelės festivalyje pristačiau B.Britteno siuitų programą ir susitikau su jaunais Palangos S. Vainiūno meno mokyklos violončelininkais.
– Ką tik baigėsi Tarptautinis P.Čaikovskio konkursas. Ne taip seniai džiaugėmės ir jūsų sėkme jame. Kas pasikeitė jūsų karjeroje po šio laimėjimo?
– Po konkurso dėmesį į mane atkreipė iškilūs dirigentai, tarp jų - Valerijus Gergijevas, Michailas ir Vladimiras Jurovskiai, Vladimiras Spivakovas, Jurijus Simonovas, Aleksandras Lazarevas, Aleksandras Sladkovskis.
Geras programas atliekame ir su savo bendraamžiais dirigentais Stanislavu Kočianovskiu, Dmitrijumi Botinisu. Atsirado gastrolės Japonijoje, Pietų Korėjoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikoje, pabuvojau beveik visose Europos Sąjungos šalyse. Nors koncertų mano gyvenime padaugėjo, tačiau jų esmė nepasikeitė, atsakomybės jausmas tik sustiprėjo.
Prieš konkursą, o ir po jo būti scenoje man reiškia laikyti savo gyvenimo egzaminą. Klausytojas pirko bilietą į mano koncertą, todėl aš neturiu jokios moralinės teisės jį apgauti ir palengvinti sau užduotis. Aš noriu, kad klausytojas ateitų ir kitą kartą, dar savo draugus pasikviestų. Taigi stengiuosi groti tarsi paskutinį kartą. Galvoti apie laurus beprasmiška.
– Papasakokite, kokia yra šios sėkmės kaina? Kaip vyksta pasirengimo procesas, kaip pasirenkate programas ir kiek laiko jas ruošiate?
– Sėkmės kaina? Manau, nereikia apie tai galvoti. Jeigu koncertas baigiasi aplodismentais ar bisais, kelionę į tas sėkmės minutes gali priminti nuospaudaus ant kairės rankos pirštų. Bet juk yra įdomesnių dalykų, reikalaujančių susikaupimo ir visiško atsidavimo.
Naujo repertuaro ruošimas arba Dmitrijaus Šostakovičiaus, Sergejaus Prokofjevo, Benjamino Britteno kūrinių kartojimas užpildo gyvenimą prasme. Programas aptarinėjame su Maskvos filharmonijos repertuarinio skyriaus koordinatore, o už Rusijos ribų visada atsižvelgiu į koncertų organizatorių prašymus. Juk jie geriau negu aš žino savo publikos norus.
– Ar lieka laiko kažkam kitam, be muzikos?
– Grįžęs namo, iš karto persiorientuoju į buitį. Gyvenu sūnaus Danieliaus ir dukros Marijos džiaugsmais ir rūpesčiais. Dukra kol kas rami, valgo ir miega, draugiškai reaguoja į aplinką. Danielius temperamentingas ir labai imlus vaikinukas, mėgsta bendrauti, rodo savo charakterio kietumą. Ši žemiška gyvenimo pusė suteikia man naujų jėgų muzikai.
Nemanykite, kad tarp gastrolių aš tik svečiuojuosi namuose. Viską, ką privalo daryti vyras kaip šeimos galva, aš darau. O įdomios idėjos gali kilti ir vaikų aikštelėje (šypsosi). Didžiausia kritikė ir stipriausia atrama – mano žmona Ana. Ji pianistė, mano koncertmeisterė, jai buvo suteiktas geriausios XV tarptautinio P.Čaikovskio konkurso violončelės nominacijos koncertmeisterės apdovanojimas. O dar ji - mano vaikų mama ir mano didžiausia įkvėpėja.
– Ar galėtumėte įvertinti Lietuvos violončelės atlikėjų ir pedagogų lygį?
– Prieš kelerius metus viename interviu sakiau ir dabar pakartosiu, kad mamos dėka žinau apie gilias violončelės tradicijas Lietuvoje. O dėkoti už jas reikia šviesios atminties maestro Sauliui Sondeckiui ir jo kamerinio kolektyvo violončelių grupei, maestro Davidui Geringui, 1970 metų tarptautinio P.Čaikovskio konkurso nugalėtojui.
Mes su mama specialiai vykome į Vilnių, kad Filharmonijos salėje išgirstume maestro ir jo mokinių koncertus. Kaip relikviją saugau to festivalio programą su D.Geringo autografu. Kartą meistriškumo kursų pabaigoje parodžiau jam tą programą, ir maestro tikrai nustebo, mes gražiai pakalbėjome su juo lietuviškai.
Tenka pabendrauti ir su talentingais Lietuvos atlikėjais Vytautu Sondeckiu, Glebu Pyšniaku, Roku Vaitkevičiumi. Man atrodo, kad kolegos Lietuvoje išlaiko labai aukštą meistriškumo lygį.
Esu dėkingas kompozitoriui Arvydui Malciui, kad patikėjo man su Ana įrašyti jo sonatą „Prisiminimai“ į autorinį CD „Suskilęs laikas“. Labai tikiu tarptautinio violončelės festivalio perspektyva. Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo M.Bačkaus iniciatyva Baltijos pajūris tikrai gali tapti Europos violončelės muzikos centru. Gal tai paskatins Lietuvos ir Europos kompozitorius kurti puikiam, begalinių galimybių instrumentui?
– VII Tarptautiniame M.K.Čiurlionio muzikos festivalyje liepos 11 d. Palangoje grosite su pianistu D.Mažintu. Ar dažnai susitinkate scenoje?
– Deja, ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Mūsų abiejų gyvenimo grafikai užpildyti. 2017 metais Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse kartu atlikome labai ambicingą programą - visas penkias Ludwigo van Beethoveno sonatas violončelei ir fortepijonui. Galiu tik pasidžiaugti Lietuvos publikos pasiruošimu ir ištverme.
Kai po koncerto Vilniuje išgirdome gerbiamų Silvijos Sondeckienės ir maestro Juozo Domarko padėkos žodžius ir pagyras, patikėjome, kad galėtume šią programą pakartoti (šypsosi).
Tačiau koncerte liepos 11-ąją grosime su Dariumi L.van Beethoveno Sonatą Nr. 2, Edvardo Griego Sonatą bei B.Britteno Siuita Nr. 1. O koncerto pabaigoje nustebinsime publiką vasariška muzikine staigmena.
Trumpa biografija
A.Rammas gimė 1988 metais Vladivostoke. 2 metus mokėsi R.Gliero muzikos mokykloje Kaliningrade. Į dešimtmetį vaikiną atkreipė dėmesį talentų ieškotojai ir pakvietė mokytis Maskvoje. Po studijų F.Chopino muzikos koledže jis įstojo į Maskvos valstybinę P.Čaikovskio konservatoriją (prof. Natalijos Šachovskajos klasė) ir aspirantūrą, o vėliau pratęsė studijas Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Franso Helmerssono klasėje.
Atlikėjas nuo devynerių metų koncertuoja kaip solistas ir su orkestrais. Tapo tarptautinių konkursų laureatu, 2015 metais laimėjo II premiją ir sidabro medalį XV tarptautiniame P.Čaikovskio konkurse. Tai antras toks aukštas po D.Geringo laimėjimo lietuvių kilmės muzikanto įvertinimas prestižiniame pasauliniame muzikos forume.
A.Rammo diskografijoje - CD su B.Britteno siuitomis, D.Šostakovičiaus II koncertas violončelei (Tatarstano simfoninis orkestras, dir. Aleksandras Sladkovskis), S.Prokofjevo Sinfonia Concertante, (dir. Valerijus Gergijevas).
