Šiuolaikinę pjesę „Edipas Kolone“ („Edipo A Colono“) parašė Ruggero Cappuccio. Tai jau penktasis R.Tumino Edipas. Šįkart drama žengia toliau – parodomas Edipo likimas po to, kai jis aklas klajojo po pasaulį ir numirti jo nepriėmė žemė.
R.Tuminas ir lietuvių komanda (Gabrielė Tuminaitė, Faustas Latėnas, Adomas Jacovskis, Anželika Cholina, šviesų meistrai Eugenijus Sabaliauskas, Gintas Valuntonis) pastatė dramą, skirtą E.Nekrošiui atminti. Taip italai pagerbė genialųjį Lietuvos režisierių. Kai spektaklio finale italų aktorių choras lietuviškai sudainavo Antano Vienažindžio 1841 m. parašytą dainą „Oi gražus, gražus, tolimasis dangus, ar priimsi mane, Dievuliau brangus“, atsistojusi publika pratrūko ilgomis ovacijomis. Tuo metu į scenoje sukonstruotą medinį aplūžusį bokštą nusileido didžiulis E.Nekrošiaus portretas. Jis buvo čia.
Kai prieš spektaklį paklausiau A.Jacovskio, ką reiškia tas medinis pasviręs bokštas vidury scenos, jis atsakė – turėsite suprasti pati. Šis simbolis – tai ir genialių menininkų dalia. Kai pusę kūrybos laiko atima kova su trukdančiais kurti meno biurokratais, žalojančiais menininkų gyvenimą.
– Kokią idėją turi jūsų spektaklis ir kuo jums artimas Edipas, prie kurio temos taip dažnai grįžtate? – paklausiau R.Tumino prieš spektaklį.
– Mirties grožio idėją. Yra pareiga gyventi ir pareiga numirti. Jaunystėje Edipas apako, kai pasijuto išdidus valdovas. Jis praregėjo, kai sužinojo, jog gyvena didelėje nuodėmėje – su savo motina susilaukė sūnaus. Ir tada išsidūrė akis. Pasmerkė save kančioms, kad išpirktų kaltę. Šiandien tai labai svarbu. Tu tampi herojumi, kai pats save nubaudi. Ar šiais laikais kas nors aukojasi, susidegina ant laužo dėl tiesos? Ne!
Sofoklio dramoje žemė nepriima numirti Edipo. Šioje pjesėje Edipas randa prieglobstį pažadėtoje žemėje. Tai yra lyg senelių namai, lyg psichiatrinė ligoninė. Pagaliau jis randa vietą numirti, ir aš taip pat, palaidojęs Edipą, pagaliau baigsiu savo keliones su Edipu.
– Spektaklį dedikavote E.Nekrošiui. Viena iš priemonių buvo ir citatų iš E.Nekrošiaus spektaklių įvedimas. Ar sunku buvo su italų aktoriais per 25 dienas pastatyti spektaklį?
– Taip, sunku. Bet įdomu, kad jie puikiai žinojo E.Nekrošių ir patys pasiūlė citatų iš jo spektaklių. Ne visi aktoriai buvo profesionalai. Mus išgelbėjo jų atsidavimas dirbti, mano idėjų suvokimas,- pasakojo R.Tuminas „Lietuvos ryto“ žurnalistei.
Muziką šiam spektakliui sukūręs F.Latėnas panaudojo motyvus iš E.Nekrošiaus ir R.Tumino ankstesnių spektaklių.
– Kadangi spektaklis skirtas E.Nekrošiui, norėjosi ir muzikinės dedikacijos. Esu dirbęs su E.Nekrošiumi, žinau, kas jam patikdavo. Ši specialiai šiam spektakliui sukurta muzika taip pat yra padėka Eimiui.
Ta pačia proga norėčiau „padėkoti“ ir LRT bei jos naujai vadovei, kad nerado reikalo nufilmuoti šio spektaklio. Pagarba italams, kurie pirmieji įamžino mūsų teatro genijaus atminimą, – sakė F.Latėnas.
Tris vakarus atkurtame antikiniame Pompėjos teatre, kurį 79 m. rugpjūčio 24 d. užliejo lava išsiveržęs Vezuvijus, 2000 žiūrovų ovacijomis pertraukdavo spektaklio veiksmą. Spektaklis dabar bus rodomas Rovenoje, o vasario mėnesį 11 spektaklių vyks Neapolio „San Ferdinando“ teatre.
Išsamų reportažą skaitykite „Lietuvos ryte“ liepos 6 d.
