Dar prieš prasidedant gastrolėms Kinijos žiniasklaida aktyviai domėjosi lietuvių spektakliu. Režisierius O.Koršunovas davė tiesioginį interviu susirinkusiems Kinijos žurnalistams internetu, buvo išsiųsti ir keli rašytiniai atsakymai.
Vienu interviu, kurį O.Koršunovas davė Šanchajaus „Fake Festival“ organizatoriams, Lietuvos nacionalinis dramos teatras dalijasi su Lietuvos skaitytojais.
– Moliere'o „Tartiufas“ Europos teatruose statytas daugybę kartų. Ar matėte kokią ankstesnę versiją prieš kurdamas savąją?
– Galima sakyti, mačiau, bet ne per daug, nes labai daug gerų pastatymų ir nėra. Žinoma, mačiau prancūzų režisierės Ariane Mnouchine pastatymą, kuris garsus savo interpretacija ir nėra tradicinis. Taip pat mačiau spektaklių „Comédie-Française“ teatre, kuris buvo įkurtas kaip Moliere'o teatras ir iki šiol palaiko tas tradicijas. Kadangi ir pats šiame teatre stačiau spektaklį, domėjausi tiek Moliere'o, tiek pačio teatro istorija.
Bet „Comédie-Française“ spektakliai yra labai tradiciniai ir paremti daugiausia kalba. Panašiai kaip anglai, kurie Williamą Shakespeare‘ą stato remdamiesi praktiškai tiktai kalba ir kalbos grožiu, taip ir prancūzai stato Moliere'ą. Jo pjesės sunkiai išverčiamos į kitas kalbas, prancūziškai tekstai skamba tikrai labai gražiai, poetiškai, šmaikščiai, bet perteikti kitakalbiams nelengva. Prancūzams Moliere'as visų pirma – žodžio teatras. Todėl įdomiausias mano matytas Moliere'o pastatymas yra garsaus vokiečių režisieriaus Franko Castorfo.
– Jūsų „Tartiufo“ versijoje originalus tekstas tarsi sudaužytas ir modifikuotas. Dabar jis – kur kas šiuolaikiškesniame kontekste. Kaip buvo perrašytas scenarijus? Ar ėmėte nuorodas iš aktualijų arba žiniasklaidos?
– Visiems susidaro įspūdis, kad tekstas perrašytas, nes spektaklis atrodo ir skamba labai šiuolaikiškai. Tačiau iš tiesų pjesė palikta visiškai originali, beveik niekas nekeista, išskyrus patį finalą ir keletą invazinių intarpų, kurie yra šiuolaikinės prancūziškos filosofijos kompiliacijos.
Europoje dabar įsigalėjo mada tiesiog perrašinėti klasiką, patys režisieriai tai ir daro galvodami, kad gali geriau už dramaturgus. Tai madinga, bet aš to nedarau. Apskritai manau, kad klasikos perrašinėjimo mada atėjo iš kūrybinio nepajėgumo kalbėti pasitelkus grynojo teatro raišką. Kai kūrėjai nemoka kalbėti teatro kalba, nemoka šiuolaikiškai interpretuoti klasikinių tekstų, tada juos pradeda perrašinėti. Ir dažniausiai būna labai liūdni rezultatai, su retomis išimtimis. Mano versijoje išsaugotas švarus Moliere'o tekstas.
– „Tartiufo“ scenografija pribloškiama. Ar dirbtinio prancūzų sodo aplinka siekia parodyti ironišką buržuazinės estetikos portretą?
– Taip. Tai vienas iš aspektų. Kitas dalykas, kad tai yra ir tam tikra istorinė nuoroda, nes tokių sodų, labirintų mada kaip tik ir atsirado kartu su Versaliu. O „Tartiufo“ pjesė buvo parašyta būtent Versalio atidarymui. Be to, tai žmonių santykius, tiesos paieškų metafora. Mes visuomet esame melo, iliuzijų, suvedžiojimų labirinte. Bandymas išeiti iš labirinto – tai bandymas surasti tiesą.
– Ši Moliere'o pjesė kartą buvo uždrausta jo laikais. Dabar ši juodoji komedija atrodo aktualesnė nei bet kada pasaulyje, kuris pilnas savanaudiškumo, posttiesos ir netikrų naujienų. Grįžtant prie realybės, kas, jūsų nuomone, yra tartiufai mūsų visuomenėse?
– Mūsų visuomenėse tartiufai yra politiniai populistai, kurie dauginasi kaip skėriai. Ir, tiesą pasakius, tie naujieji populistai, prisidengdami (kaip ir Tartiufas) vertybiniais dalykais, aukštomis frazėmis, siekia visai kitų tikslų. Dešinieji populistai, galima sakyti, griauna iš vidaus Europą, Europos idėją. Dėl to taip gerai „Tartiufas“ buvo suprastas Avinjone, Prancūzijoje. Kaip perspėjimas apie galimą Europos saulėlydį, kurį gali atnešti tartiufai.
– Pasirinkote ne laimingą pabaigą. Kodėl? Ar dėl to, kad apie ateitį galvojate pesimistiškai?
– Pats aš gal ir negalvoju labai pesimistiškai, bet yra akivaizdi grėsmė. Ir manau, kad meno, teatro misija yra perspėti apie galimus blogiausius variantus.
– Žmonės lengvai pasiduoda propagandos manipuliacijoms (pavyzdžiui, minėjote Lietuvos liberalų partijos skandalą ankstesniuose interviu). Ar manote, kad teatras yra efektyvi meno forma siekiant kovoti su propaganda?
– Tarkim, Lietuvoje teatras yra vis dar pakankamai efektyvi priemonė. Mūsų šalis nedidelė ir spektaklis gali tapti dideliu įvykiu, sukeliančiu diskusijas. Beje, „Tartiufo“ atveju taip ir įvyko.
Pačio Moliere'o laikais „Tartiufas“ buvo pirmoji pjesė, tapusi įvykiu, kuris turėjo tarptautinį atgarsį. Vos nesusipyko Prancūzija su Vatikanu. Šiais laikais, aišku, viena pjesė negali sukelti tarptautinės diplomatinės krizės, bet bendras kultūrinis procesas turi didžiulį poveikį.
Europoje vis dar stipriai veikia valstybinių teatrų, nepriklausomų teatrų ir festivalių tinklas. Apskritai jis, žinoma, turi didelį poveikį. Manau, kad ne tik Europą, bet visą civilizaciją gali išgelbėti tiktai kultūra. Aš kalbu apie kultūrą plačiąja prasme, menas yra jos kertinis akmuo.
– „Tartiufas“ įsitraukė į diskusijas Europoje. Ar to tikėjotės, kai statėte spektaklį? Ar skaitote atsiliepimus apie savo spektaklį?
– Skaitau ir toli gražu ne visada sutinku su tuo, kas rašoma. Ne visuomet spektakliai sulaukia tokio atgarsio kaip „Tartiufas“ po rodymų Avinjone. Čia gal yra ir tam tikro atsitiktinumo.
Kita vertus, aš niekad tiksliai neįsivaizduoju, kam statau spektaklį, neturiu mintyse konkretaus žiūrovo ar žiūrovų grupės, tiesiog būnu apsėstas tų idėjų, tam tikrų vizijų ir noriu jas karštligiškai įgyvendinti. Kai jau apsėda ta idėja, negaliu nekurti, bet dažniausiai tai tampa ne vien mano apsėdimu, o visos komandos. Ir, žinoma, tas apsėdimas ateina ne iš kur nors kitur, o iš pačios visuomenės, nes menininkas tam tikra prasme yra retransliatorius. Nors režisierius yra individualistas, bet jo individualizmas visuomet atspindi visuotinius dalykus. Jeigu taip nėra, tai jis tiesiog nėra režisierius.
– Jūsų spektakliai Kinijoje buvo rodomi ir anksčiau. Kokia jūsų gastrolių Kinijoje patirtis? Ar manote, kad jau pažįstate auditoriją, kai sėkmingai parodėte čia keletą spektaklių?
– Mano patirtis Kinijoje labai įdomi. Pirmą kartą spektaklį – „Romeo ir Džuljeta“ – čia rodėme 2008 metais Nacionaliniame Pekino teatre ir gavome šoką, nes nebuvo jokios žiūrovų reakcijos. Nuo 2008-ųjų, galima sakyti, beveik kasmet važinėjame į Kiniją, todėl gavau progą stebėti, kaip šioje šalyje įvyko milžiniškas kultūrinis pokytis. Dėl to Kinija yra puikus pavyzdys, kaip pasiteisina investicijos į kultūrą.
Kinijoje juk buvo labai daug investuojama į teatrą, į vakarietišką teatrą, statomos naujos salės, kviečiama daug kūrėjų iš užsienio. Taip, galima sakyti, per dešimtmetį Kinijoje atsirado teatrinė kultūra ir labai įdomi. Susitikimai su žiūrovais būna neįtikėtinai prasmingi. Beje, mes Kinijoje netgi turime fanų, kurie, tarkim, pamatę spektaklį Pekine, važiuoja jo žiūrėti į Šanchajų, o iš Šanchajaus – į Guangdžou. Po spektaklių jie laukia aktorių prie durų, prašo autografų. Tai labai smalsūs, jautrūs žiūrovai.
Kalbėjau apie tylą po „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio, o po penkerių metų „Hamletas“ buvo jau visai kitaip priimamas. Po to atvežėme spektaklį „Katedra“, kuris yra labai lietuviškas, lietuviški kontekstai, ir keisčiausia – jis irgi buvo suprastas. Pastaruoju metu daug keliavome su „Žuvėdra“. Viena mergina net įsiveržė į grimerinę, čiupo Kostią Trepliovą, pradėjo raudoti ir sakė: „Tau tai tik teatras, o man tai yra gyvenimas!“. Po to tą vaidmenį kuriantis aktorius Martynas Nedzinskas sakė: „Niekada nemaniau, kad sutiksiu Kostią Trepliovą mažos kinės pavidalu“.
Visuomet stebiu, kaip žiūrovai stebi spektaklius. Mačiau, kaip jaunos merginos iš Kinijos sekė, domėjosi Ninos istorija, joms tai buvo labai aktualu. Dabar važiuoti į Kiniją nėra tik egzotika, kaip buvo anksčiau. Mes važiuojam į šalį, kuri turi teatrinę kultūrą ir kur susitikimas su žiūrovais mums yra svarbus ir įdomus.
– Ir galiausiai gana klišinis klausimas. Ką jums reiškia teatras?
– Viską.
