Lietuvos rusų dramos teatre išgirdome ir išvydome premjerą – tarptautinę Bergeno festivalio, Tivolio „Summer Classical“, Bilbao teatro „Arriaga“, Geteborgo simfoninio orkestro, Islandijos simfoninio orkestro ir Vilniaus festivalio koprodukciją „Laukimas“, autorių įvardijamą kap simfoninė pasija solistams, chorui ir orkestrui pagal Edvardo Griego muziką.
Tik prieš mėnesį projektas pirmą kartą parodytas Bergeno tarptautiniame festivalyje. Jį kūrė šiuolaikinėmis interpretacijomis išgarsėjęs ir Europos operos teatruose intensyviai dirbantis katalonietis režisierius Calixto Bieito, libreto autorius norvegas Karl Ove Knausgardas, pelnęs keletos šalių aukščiausius literatūrinius apdovanojimus, vaizdo projekcijų autorė – šveicarė Sarah Derendinger, dirbanti su tokiais kūrėjais kaip Jürgenas Flimmas, Joachimas Schlömeris, Heineris Goebbelsas, o pastaraisiais metais pastoviai bendradarbiaujanti su C.Bieito.
Įvairiausiai traktuojama Pero Giunto istorija jau yra apkeliavusi viso pasaulio scenas. Prisiminkime ir Osle furorą sukėlusį Oskaro Koršunovo spektaklį, apdovanotą prestižiniu Norvegų teatro apdovanojimu „Heda“.
Šįkart į populiarų norvegišką epą ir jau pusantro šimto metų pasaulį žavinčią E.Griego muziką Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“ kūrėjai pažvelgė vėlgi kitaip. Čia pagrindinis herojus – ne Peras Giuntas, o Solveiga. „Laukimas“ – tai Solveigos, laukiančios sugrįžtančio Pero Giunto, pasakojimas apie sunkiai pakeliamą vienatvę, jautriai pertiekiamas „iš pimų lūpų“.
Iškart sakau „bravo“ norvegų sopranui Mari Eriksmoen (ji atliko ir pasaulinę kūrinio premjerą Bergene). Herojės išgyvenimus dainininkė perteikė labai raiškiai, iš kalbėjimo sėkmingai pereidama prie dainavimo (kas nėra lengva), įtikino jos natūralus, neforsuotas balsas.
Žinant, kad svarbiose Europos scenose solistė pasirodo Wolfgango Amadeaus Mozarto operų pastatymuose, atlieka partijas Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno, Johanneso Brahmso, Franciso Poulenco, Carlo Orffo ir kt. vokalinėse simfoninėse kompozicijose, – reikia pripažinti jos tikrai plačią balso valdymo galimybių amplitudę.
Beje, „Laukime“ M. Eriksmoen tenka ne tik kalbėti ir dainuoti, bet ir valdyti rankose laikomą vaizdo kamerą, kuri iškart transliuoja vaizdą ant baltų heroję supančių sienų.
Čia pereinu prie kitos labai svarbios performanso sudedamosios dalies – S. Derendinger vaizdo projekcijų. Šiais laikais beveik jau nerasime teatrinio pastatymo (o ir šiuolaikinės muzikos koncerto), kur jos nebūtų panaudojamos. Bet sunku prisiminti, kada mačiau tokią garso ir vaizdo koreliaciją, tokią organišką ir neatskiriamą spektaklio elementų visumą.
Dažniausiai buvo rodomas solistės gyvai transliuojamas jos išraiškingo veido stambus planas, kas jau savaime įdomu. Bet ne tik tai. Sekdamos kiekvieną herojės sielos virptelėjimą, projekcijos kito, pamažu atverdamos vis keistesnius, tarsi iš pasąmonės iškylančius vaizdinius: mažos mąsliai žvelgiančios mergaitės, elnio, kurio ausys, atrodė, sukrutėdavo kartu su muzika, grėsmingų vištvanagio akių, raukšlėto seno kūno, kelis kartus prieš akis prabėgo norvegiškų tekstų puslapiai.
Finalinis reginys – gimdymas ir vaikelio gimimas – galbūt galėjo šokiruoti, spektaklis net buvo rekomenduojamas žiūrovams nuo 18 metų. Tačiau viso projekto vaizdo kultūra ir meniškumas lyg natūraliai atvedė prie tokios kvapą gniaužiančios transliacijos.
„Laukimas“ leido kiekvienam pabuvojusiam savaip reflektuoti Solveigos išgyvenamus vienatvės ir neišvengiamumo jausmus. Tačiau bendra spektaklio estetika dvelkė skandinavišku minimalizmu ir šiaurietišku šalčiu, kas galbūt netgi padėjo išvengti perdėto emocionalumo ar banalumo. Užtat daug šilumos įnešė pati E.Griego muzika – gerai žinomi „Pero Giunto“ fragmentai, „Laidotuvių maršas Rikardo Nordraako atminimui“ ir kt.
Scenos gilumoje, netgi už minėtų Solveigos „sienų“ įkurdintas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (sumažintos sudėties) skambėjo puikiai, grojo stilingai ir tembriškai raiškiai.
Neabejotinai daugiau spalvų E.Griego muzikai suteikė spektakliui dirigavęs norvegas Eivindas Gullbergoas Jensenas – charizmatiškasis maestro, pastaraisiais metais dirbantis su Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Japonijos orkestrais. Būtų didelė dovana melomanams, jei šis maestro pas mus atvyktų ir ateityje.
Svarbus vaidmuo teko chorui „Vilnius“ (taip pat nepilnos sudėties): a capella bei su solistu – publikai puikiai pažįstamu, Lietuvoje gyvenančiu norvegu Steinu Skjervoldu – kolektyvas darniai atliko giesmes iš dramos ir į bendrą dramaturgiją įkomponuotas ištraukas iš ciklų „Keturios giesmės“, „12 dainų“, „Širdies melodijos“, giesmę „Ave Maris Stella“.
Nedidelė Lietuvos rusų dramos teatro scena, ko gero, neleido pilnai įgyvendinti visų režisūrinių ar scenografijos sumanymų. Gal platesnė erdvė dar stipriau išryškintų neišsipildžiusio herojės laukimo ir vienišumo tragediją?
Tačiau Vilniaus premjeroje visos spektaklio detalės buvo labai gerai apgalvotos ir tiksliai atliko savo funkciją. Originalaus žvilgsnio į žinomą veikalą paveikta publika ilgais aplodismentais dėkojo atlikėjams ir kūrėjams.
Šįkart Vilniaus festivalis finišavo psichologine drama ir gimdymo vaizdais. Gal taip simboliškai gimė ir intriguojančios idėjos kitiems metams?
