Pasaulyje reta šeimų, kuriose visi būtų gitaristai: seneliai, dėdės, broliai. Viena tokių suleido muzikines šaknis Memfyje, bliuzo gimtinėje.
Šios giminės ir viso pasaulio žvaigždė, šiemet Amerikos bliuzo apdovanojimuose geriausiu bliuzroko gitaristu pripažintas E.Galesas gros festivalyje „Bliuzo naktys“.
Krikštatėvis – C.Santana
Nuo 4-erių vien iš klausos rokenrolą įvaldęs atlikėjas – dešiniarankis, bet groja kaire ranka ir dar gitarą laiko atvirkščiai. Tačiau pasaulinę šlovę jam pelnė ne vien išskirtinė technika.
„Memfyje, Tenesio valstijoje, gyvena mūsų jaunasis brolis. Jo vardas – E.Galesas. Jam 16 metų, dar lanko mokyklą. Ir jis yra absoliučiai neįtikėtinas“, – taip dar prieš ketvirtį amžiaus apie unikalųjį gitaristą kalbėjo jo savotišku krikštatėviu tapęs garsusis Carlosas Santana.
C.Santanos kvietimu Ericas – tada dar paauglys – grojo svarbiausiose scenose. Tarp jų buvo ir koncertas 1994-ųjų Vudstoke, skirtame paminėti 25-ąsias šio legendinio festivalio metines.
Motina saugojo nuo blogio
Kuo gi berniukas nusipelnė tokio pripažinimo? Jis buvo išties neįtikėtinas.
„Gyvenome labai religingoje šeimoje, – pasakojo Ericas. – Mūsų senelis buvo dvasininkas. Tačiau grojo bliuzą. Kadaise laiku „džemino“ su pačiu Muddy Watersu. Gaila, bet nėra išlikęs nė vienas jų bendras įrašas.
Visas tradicinis bliuzas ir visas tradicinis gospelas yra tas pats. Skirtumas tik toks, kad viena šaka – religinė, kita – ne. Bet kas už bažnyčios sienų – tas yra blogis, taip suprato mano krikščioniškoji šeima.
Mūsų visi dėdės grojo gitaromis, aš turėjau kelis brolius, jie visi buvo gitaristai. O mūsų mama kone gyveno bažnyčioje. Ir tik tada, kai ji išeidavo į mišias (tai buvo ne tik sekmadieniais), mano vyresnysis brolis Eugene'as paleisdavo Jimio Hendrixo, Stevie'o Ray plokšteles.
Ir tik tada aš galėdavau pažinti šitą uždraustą vaisių ir visus tuos vaikinus, kūrusius muzikos pasaulį. Jei mama būtų buvusi namuose, būtų liepusi tučtuojau išjungti tą „blogio“ muziką.“
Išmoko netaisyklingai groti
Sunku įsivaizduoti, kad didžiuosius gitaros virtuozus bandytų pakartoti – ir dar sėkmingai! – apsmuktakelnis kiemo vaikis, dar nė rašyti dorai nemokantis. Be natų, be vaizdo įrašų, tik iš klausos ir dar pagal standartus visiškai netaisyklingai laikoma gitara.
„Eugene'as grojo kaire ranka, kitas brolis Manuelis (vėliau jis tapo Little Jimmy King), mūsų dėdė Dempsey Garrettas jaunesnysis – taip pat. Tai turbūt buvo genetiškai paveldima, – šypsojosi E.Galesas. – Aš pats esu dešiniarankis, bet juos kopijuodamas išmokau groti kaire. Ir laikyti gitarą „aukštyn kojomis“.
Kai man pasakė, kad iš tiesų gitara grojama visai ne taip, buvo jau gerokai per vėlu. Man taip buvo patogiau.
Dabar turiu savo mokinių – kiekvienas pasirenka tinkamą būdą, kad ir manąjį. Žmogus yra kaip kompiuteris – į jį tiesiog reikia sukelti žinias, ir tada viskas veikia.
Eugene'as mane mokė ne tik groti, bet ir skatino pažinti skirtingus žanrus, įvairiausius garsus. O juk garsas tiek pat svarbus, kiek ir technika. Dar ir dabar, pasiklausęs gerų dalykų, nekantrauju važiuoti namo, pasiimti gitarą ir groti 48 ar 72 valandas be maisto, dušo, be miego. Muzika man geriausia meditacija.“
Koncertuoja nuo 11 metų
Erico vaikystės gatvėse buvo pilna muzikos. Ant kiekvieno kampo kas nors grojo, dauguma gyveno iš gatvėje susikrapštytų grašių.
„Mano karta jau turėjo hiphopą, ritmenbliuzą. Bet man tebepatiko ankstesni dalykai – tikrai gerai atkartojau Hendrixą. Brolis tuo džiaugėsi, bet mokė ieškoti savo spalvos. Taigi, pridėjau savitų prieskonių.
Kai pirmą kartą pasiėmęs gitarą prisėdau gatvėje, iš pradžių labai nervinausi. Bet tada tiesiog užgrojau. Vos per tris minutes žmonės man sumetė 30 baksų. Griebiau juos ir nubėgau pas mamą: „Pažiūrėk, kiek uždirbau!“ Ji netikėjo savo akimis: „Iš kur tai gavai?!“ Turbūt tada ji suprato, kad iš šito berniuko kai kas bus...“ – pasakojo E.Galesas.
Tai suprato ir visi kiti: 11-os Ericas jau koncertavo. 15-metį E.Galesą jau medžiojo tuzinas įrašų kompanijų. Jis pasirinko kompaniją „Elektra“.
„Dieną lankiau pamokas. Po ketvirtos valandos lėkdavau į studiją, ryte – vėl į mokyklą. Per vasaros atostogas važiuodavau į turnė. Toks buvo mano gyvenimas“, – prisiminė atlikėjas.
Dainose – visas gyvenimas
Šiandien E.Galesui – 44-eri. Jo įrašai internete renka beprotišką auditoriją, namuose – triumfą liudyjantys apdovanojimai, koncertų salėse – gerbėjų ošimas. E.Galesas su jais visuomet užmezga ryšį. Tai gali būti džiugus, draugiškas pokalbis. Svaiginantis flirtas. Nugalėtojo šokis.
Atrodo, kad grodamas gitara jis skalauja rėtį klondaike ir po kurį laiką trunkančio kantraus ir ritmingo švysčiojimo ranka pamato auksą. Tada ateina šventė, kuriai, atrodo, galo nebus.
Arba jautriai pasakoja apie savo gyvenimą, kuriame būta ir ilgokai užtrukusios juodos nakties. Laimė, atlikėjas sugebėjo atsisakyti narkotikų ir išnėrė į dienos šviesą.
„Žinau, ką žmonės apie mane kalbėjo. „Jis – geras gitaristas, bet...“ Buvo tas BET! Viskas seniai pasikeitė. Dabar nebėra jokio BET. Jau ne vienerius metus aš esu visiškai švarus, ir tai buvo mano geriausias sprendimas gyvenime“, – sakė jis.
Liepos 5, 6 d. Varniuose, festivalyje „Bliuzo naktys“, bus neeilinė proga pamatyti savo akimis atlikėją, kurį žino ir šlovina visas pasauli s, įskaitant tuos dievus, kurių rankose taip pat lydosi gitaros.
Ant E.Galeso kaklo neabejotinai kadaruos jo talismanas – masyvi grandinė, ant kurios pagal klasikinį amerikiečių repo įvaizdį tiktų kabinti dolerio ženklą. Tačiau Ericas, nepaisant visų per stulbinančią karjerą užkaltų dolerių, ant grandinės pasikabinęs didelį smuiko raktą: juk muzika jį sukūrė. O kartu ir jis – ją.
