Ką pagalvotų senieji izraelitai, jei išgirstų savo padėkos už pergalę giesmę Viešpačiui, atliekamą džiazo trio, solistės ir merginų vokalinės grupės? Tikriausiai pultų veidu į smėlį ir prašytų Viešpaties užtarimo...
Bet gal tik reikėtų išklausyti iki galo ir ši variacija jiems visai patiktų. Juk šiaip ar taip, jokių išlikusių originalių giesmės natų vis tiek nėra...
Būtent tokia 118 Psalmės improvizacija pirmą kartą nuskambėjo Šiluvos bazilikoje birželio 13 dieną Šiluvos meno bienalės atidarymo metu.
Kompozitorius Arnas Mikalkėnas, pats grojantis keliais instrumentais, nė kiek nesudvejojo, kai organizatoriai kreipėsi į jį su pasiūlymu sukurti originalų kūrinį bienalės atidarymui. Žmogus, kuris gyvenime daugiau groja negu kalba, iš karto ėmėsi darbo, pasitelkdamas atlikėjus, su kuriais jau seniai kartu keliauja per muzikos pasaulį.
Tai džiazo trio dviprasmišku pavadinimu „Ąžuoliniai berželiai“ ir Vilniaus Universiteto Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“, kuriam vadovauja Adelė Mikalkėnienė. Atlikėjų sudėtį papildė solistė iš Latvijos Dana Indane-Surkienė, šiuo metu gyvenanti Kaune.
Tikrai sunku nupasakoti, kaip archajiškas epinis kūrinys perteikiamas šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Tuo labiau įstabu, kad tai vyksta vietoje, kur galėtume tikėtis vargonų gaudesio ar monumentalaus chorinio dainavimo.
Nors saksofonas (Tomas Razmus) ir tūba (Simonas Kaupinis) savo akustinių vamzdžių dydžiu tikrai neprilygsta vargonams, tačiau puikios akustikos bazilikos erdvėje jie suskambo subtiliai ir originaliai, šių instrumentų skambesys virto sunkiai nuspėjamu džiazo ir sakralinės muzikos deriniu.
Tačiau aiški skiriamoji riba buvo išlaikyta visos kompozicijos metu. Ir jei bažnyčioje tuo metu buvo koks nors aršus džiazo mėgėjas, jis taip ir nesulaukė nukrypimo į gaivališką improvizaciją. Nes viską savo rankose laikė Arnas Mikalkėnas, vienu metu dar mušdamas kelis instrumentus ir diriguodamas atlikėjų įstojimams.
Tiesa, jaunatviško gaivališkumo tikrai nestigo, ypač, kai prie atlikėjų prisijungė merginų choro grupė ir solistė. Vokalo partijos keitėsi nuo tylaus šnabždesio iki ekspresyvių solistės Danos Indane-Surkienės šūksnių.
Latvių tarme skaitomos Psalmės ištraukos kartais įgaudavo hebrajų kalbos skambesį, vėliau peraugantį į tolimą rytietiškos melodijos skambesį. O kai dainininkės lyg piligrimės dainuodamos ėmė migruoti po visą bažnyčią, jų vokalo derinys su instrumentų improvizacijomis užpildė visą erdvę vieningu akustiniu chaosu...
Jos apspito mane lyg bitės, suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne, Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.(Ps 118:12)
Bet, ačiū Dievui, bitės nurimo, jokia liepsna neįsiplieskė ir finale skambėjo tik klausytojų aplodismentai. Tikrai pavykusi muzikinio kūrinio premjera, sėkmingai įgyvendinta improvizacinės ir sakralinės muzikos simbiozė.
Be to, beveik pavyko įgyvendinti pirminį slaptą organizatorių sumanymą – neatsilikti nuo Lietuvos šių metų pristatymo Venecijos bienalėje... [juokaujame] Saulės tą dieną Šiluvoje tikrai užteko, o jūrą atstojo vakarinė vėtra su perkūnijos dundesiu.
Visa informacija apie bienalę svetainėje: https://menopiligrimai.lt/
