Tokio lygio muzika galėjo būti sukurta to meto Vienoje, Berlyne, Paryžiuje, o radosi ji Vilniuje! Tai – vieno garsiausių čia gyvenusių kompozitorių Stanisławo Moniuzkos (1819–1872) keturios „Aušros vartų Dievo motinos litanijos“.
Birželio 14-ąją jos nuskambėjo Vilniaus festivalio koncerte sostinės Šv. Jonų bažnyčioje. Koncertas buvo skirtas žymiojo lenkų kompozitoriaus metams, kuriuos paskelbė UNESCO jo gimimo 200-ųjų metinių proga.
Keturias „Aušros vartų litanijas“ solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui S.Moniuzka sukūrė 1843-1855 metais lotyniškais Loreto litanijos (skirtos Švč. Mergelei Marijai) tekstais.
Vilniaus festivalyje šiuos XIX a. vilnietiškosios kūrybos šedevrus atliko rinktinis atlikėjų ansamblis: solistai Vera Talerko (sopranas, Latvija), Ewa Wolak (mecosopranas, Lenkija), Rafałas Bartmiński (tenoras, Lenkija), Liudas Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (vad. Modestas Pitrėnas). Dirigavo garsus lenkų maestro, „Grammy“ laureatas Antonis Witas.
Priminė pamirštą žemietį
Atlikimas buvo toks įspūdingas, kad paskutiniajai litanijai nuskambėjus publika stovėdama niekaip nenorėjo paleisti atlikėjų. Nežinia, kiek dar būtų trukusios ovacijos, jei nebūtų pradėjęs skirstytis orkestras.
„Aušros vartų litanijų“ interpretacija paneigė bent kelis inertiškai su S.Moniuszkos muzika siejamus stereotipus, nors iki šių jubiliejinių metų jo kūrinių mūsų koncertų salėse apskritai beveik ir negirdėjome.
Vis dėlto kompozitoriaus pavardę bent jau muzikoje praprususi visuomenė žino, kaip ir faktą, kad būtent Vilniuje jis sukūrė operą „Halka“ (1848). Ši jau netrukus buvo pradėta vadinti pirmąja lenkų nacionaline opera.
Tačiau tai įvyko, tik jai nuskambėjus Varšuvoje 1858-aisiais – kompozitoriui ištrūkus iš neva provincialaus to meto Vilniaus. Jame S.Moniuszka, vos sudurdamas galą su galu ir stokodamas pripažinimo, užstrigo aštuoniolikai gražiausių savo gyvenimo metų (nuo 1840 iki 1858).
Kūrybos sąlygos, kaip ir muzikos gyvenimo lygis tuo metu Vilniuje buvo tokie vargingi, kad, pavyzdžiui, „Aušros vartų litanijas“ kompozitorius skyrė atlikti mėgėjams, nes profesionalių muzikų buvusioje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinėje tuo metu beveik nebuvo.
Maždaug tokį paveikslą galima susidaryti skaitant anksčiau – sovietmečiu – parašytas monografijas apie S. Moniuszką. Jose pateikiamas žinias ir kompozitoriaus įvaizdį turėtų atnaujinti dabar rengiamas didelis lenkų muzikologų darbas apie Vilniuje gyvenusią įžymybę.
Pakeitė seną tradiciją
Tačiau grįžkime į Vilniaus festivalio koncertų sceną, kurioje išgirdome iškilių dabarties atlikėjų interpretuojamas „Aušros vartų litanijas“.
Kokia tai puiki, didinga ir bethoveniškai tauri muzika! Kaip natūraliai ji derėjo prie Šv. Jonų bažnyčios skliautų. Tai gana universalaus anuometinio europietiško skambesio, kai kas pasakytų – pseudoklasicistinio stiliaus muzika, tačiau meistriškai parašyta.
Jei šios litanijos išties buvo skirtos atlikti mėgėjams (chorui, solistams ir net simfoniniam orkestrui!), XIX a. Vilniaus muzikos mėgėjų lygis vertas didelės nuostabos.
Keturios „Aušros vartų litanijos“ yra beveik identiškos formos ir teksto atžvilgiu, nes išlaiko litanijos struktūrą. Kiekviena prasideda „Kyrie eleison“ („Dieve pasigailėk“) dalimi, po to didžiausią dalį užima maldavimai kreipiantis į Mariją įvairiais jos vardais ir epitetais ir kiekvieną kreipinį užbaigiant „melski už mus“ („ora pro nobis“). O pabaigoje skamba „Dievo avinėli“ („Agnus Dei“).
Šių litanijų S. Moniuszko nerašė kaip ciklo, – kompozitoriaus laikais jos skambėjo atskirai, atliekamos Aušros vartuose prie stebuklingosios Dievo motinos ikonos.
Anot muzikologo Stanisławo Dąbeko, litanijų maldavimus galima palyginti su ikoną supančiais sidabriniais votais. Vis dėlto, susietos į visumą, keturios „Aušros vartų litanijos“ sudaro įspūdingą XIX a. sakralinės muzikos paveikslą. Jos nestokoja įvairovės tiek lyginant vieną su kita, tiek vertinant kiekvieną kaip atskirą opusą.
Šiai muzikai būdinga klasicistinė pusiausvyra ir giedra, ji nestokoja melodingumo ir spalvų. Kiekviena litanija turi savo kulminaciją, sukuriamą viso atlikėjų ansamblio.
Subūrė meistrų ansamblį
Pajusti S.Moniuszkos litanijų grožį labai padėjo patyrusi dirigento Antoni Wito ranka ir jautri ausis. Jis subtiliai niuansavo choro ir orkestro kolektyvinius epizodus, meistriškai išryškino dinaminius niuansus ir štrichus. Įspūdingai pasirodė Kauno valstybinis choras, kaip visuomet puikiai griežė LNSO.
Vakarą papuošė rinktinis solistų ansamblis. Skaidraus, ryškaus soprano turėtoja latvė Vera Talerko, beje, 2016 metais baigusi vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Astą Krikščiūnaitę, gražiai išryškino muzikos taurumą.
Mecosoprano partiją atlikęs vienas žymiausių Lenkijos kontraltų, daugelyje garsių Europos operos ir koncertinių scenų dainuojanti Ewa Wolak leido mėgautis sodriu, tirštu balso tembru. Ypač įspūdingai suskambo stiprus ir paslankus tenoro Rafało Bartmińskio balsas. Solistų ansamblį papildė sodrus Liudo Mikalausko bosas.
Kartu su gruodį surengtu S.Moniuszkos operos „Halka“ koncertiniu atlikimu Valdovų rūmuose „Aušros vartų litanijų“ pristatymas Vilniaus festivalyje įspūdingai įprasmino žymiojo vilniečio sugrįžimą į mūsų kultūrinę sąmonę.
