Pagrindinė savybė – profesionalus požiūris į savo darbą. Jūratė yra vaidinusi Jono Vaitkaus („Markizė de Sad“, „Sapnas“, „Madam Bovari“, „Visuomenės priešas“), Irenos Bučienės („Šykštuolis“), Gintaro Varno („Didysis pasaulio teatras“, „Publika“, „Laikas ir kambarys“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“), Juliaus Dautarto („Paskendusi vasara“), Gyčio Padegimo („Lugnazados šventės šokiai“, „Vieno tėvo vaikai“), Cezario Graužinio („Ir vėl viskas bus gerai“), Vytauto V. Landsbergio („Bunkeris“), Sauliaus Mykolaičio („Mažasis princas“), Evaldo Jaro („Pepė Ilgakojinė“), Sigito Račkio („Našlės“), Adolfo Večerskio („Bamba“, „Meilė pagal grafiką“, „Žmogus iš La Mančos“), Yanos Ross („Bembilendas“, „Juodoji našlė“), Oskaro Koršunovo („Katedra“) ir kitų režisierių spektakliuose.
Vienas iš įsimintinų Jūratės vaidmenų – Kloda, spektaklyje „Šykštuolis“, kurį 2000 metais Nacionaliniame dramos teatre pastatė Irena Bučienė. Sutelkdama dėmesį į monodramą – Harpagonas ir aplinka – režisierė per gana trumpą laiką sugebėjo spektaklyje pažadinti kiekvieną, kad ir mažiausią žmogelį, leisdama jam prasiskleisti klasikiniu būdu, kada, pavyzdžiui, antraplanis vaidmuo įeina į svarbių aktoriaus vaidmenų sąrašą.
„Šykštuolyje“ toks vaidmuo ir buvo Jūratės Vilūnaitės Kloda. Vaidindama viso labo namų tarnaitę, besigainiojančią po kiemą vištą, aktorė sukūrė ypatingą personažą. Būtų per garsu sakyti, kad be jos spektaklis – ne spektaklis, tačiau Vilūnaitė, atsisakiusi tradicinių vaidmens kūrimo schemų, drąsiai „įlindo“ į komedijai reikalingo tipo kailį. Utriruodama plastinį vaidmens piešinį, anemišku, tačiau labai išraiškingu veidu, ji sukūrė viduramžišką pilių, dvarų, namų tarnaitės tipą.
Aplink save bežodėje erdvėje ji sukūrė stiprų lauką, kuris veikė asociatyviai, nukeldamas tai į senuosius Jeano Simeono Chardino tapybos darbus, tai – paradoksas – į pazoliniškų personažų atmosferą. Rodos tiek nedaug – tik paskui vištą reikėjo palakstyti (kitų personažų atžvilgiu), tačiau kaip!.. Jeigu nebūtų tokio įtaigaus Vilūnaitės šmirinėjimo, gal tarnų scena nebūtų buvusi tokia graži, kada su Harpagono uždėtais antrankiais visi aplinkiniai, tarnaujantys savo ponui, sulėtintai, lyg kino filme traukė iš savo užančių nugvelbtus daiktus, kas ką, daugiausia raudonus obuoliukus.
Vilūnaitės Kloda, net prakąstą obuolį užsikišusi į savo minkštą biustą, kuris, pasirodo, tam ir sukurtas, kad ten galėtum visko prisikimšti. Aktorė krypuodama lyg žąsis, nenoriai, bet vis dėlto traukė nugvelbtas gėrybes. Ši scena spektaklyje buvo viena iš gražiausių. Nutvieksta vario spalvos, ji pilna šmaikštumo, ironijos, lyrikos ir paprastumo. Apskritai šiame spektaklyje gerų aktorių dėka režisierė tarytum viską nužemino ir tik tada pakylėjo į kitą – komedijos – lygį.
Dar 2001 metais statydamas „Lugnazados šventės šokius“, režisierius Gytis Padegimas nepašykštėjo savo jėgų sumanymą realizuoti dviejų aktorių sudėtimis. Pirmieji spektakliai ryškiai nubrėžė ribą tarp dviejų sudėčių, kurios buvo pavadintos „ramiąja“ ir „aktyviąja“. „Ramiajame“ spektaklyje ir vaidino Jūratė Vilūnaitė, apdovanodama savąją Keitę rimtimi, stoiškumu, emociniu nuoseklumu. Nors spektaklį valdė ypatingai gyva Giedriaus Puskunigio muzika, Vilūnaitės vaidmuo liko koncentruotas, tikslus ir ryškus. Šios aktorės vaidmenų esmės niekada iš vėžių neišmuša aplinkinių faktorių svyravimai.
Teatro menininkai, nors kartą susidūrę su įtaigiu Federico Garc?a Lorca’os poetiniu lauku, niekada jo nepalieka. Režisierius Gintaras Varnas, kartas nuo karto statantis šio autoriaus kūrinius, prieš šešiolika metų Kauno dramos teatre sukūrė spektaklį „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003). Kelių sodų poema pakerėjo savo kalbos tobulumu, poetinio teksto galia. Režisierius nesistengė šios poemos ardyti suteikdamas papildomų teatrinių grubumų.
Sukūręs spektaklio eigai būtiną atmosferą, jis paleido Garc?a Lorcą, pasitikėdamas aktorių jėgomis laisvai jį perskaityti. Pagrindinį Donjos Rositos vaidmenį nepakartojamai suvaidino Jūratė Vilūnaitė. Ir vizualiąja prasme, ir savo aristokratizmu ji liko įsimintina visam gyvenimui. Gal Vilūnaitės Rosita labiausiai ir atliepė spektaklio antiatraktyvumą, – vaidyba be didesnės niuansuotės tarytum nuėmė Garcia Lorcai nereikalingą nervą.
Jūratės Vilūnaitės Donja Rosita net savo gyvenimo žydėjime – grožiu švytinčioje jaunystėje nujautė, o tuo pačiu žinojo, kad jos jaunikis skirtas ne jai. Andalūzijos moters patirtis, virtusi Garc?a Lorcos kūrinio fabula, ne tik režisieriaus, bet ir aktorės dėka buvo transformuoti į meninį lygmenį, kuris prasiskleidė kaip ta rožė: paprasta akim nematant, lėtai, lėtai...
Jūratė Vilūnaitė yra nusifilmavusi keliuose filmuose, TV serialuose. Turėdama išskirtinį balsą ji yra puiki poezijos skaitovė. Paskutinis jos ryškus darbas – įskaityta Salomėjos Nėries poezija. Kompaktinė plokštelė pasirodė kartu su rinktine „Tolimas sapnas“. „Kaip atrodo karo ir pokario metų poetės Salomėjos Nėries kūryba? It duženos po didelės energijos sprogimo katastrofišku istoriniu laiku“, – teigia literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas.
Vilūnaitės branda, sugebėjimas valdyti įvairias balso moduliacijas įtaigiai perteikia didžiosios lietuvių lyrikės pasaulį.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė savo kolegę Vilūnaitę išskiria iš kitų aktorių: „Profesine prasme Jūratė yra viena iš brangiausių mano kolegių. Tai – ypatingai daug skaitanti, ypatingai gili aktorė. Kai reikalingas koks nors patarimas, visada tariuosi su ja. Jeigu sulaukiu pasiūlymų, kurių tenka atsisakyti, pirmas žmogus, kuriam skambinu, visada būna Jūratė, tad ją ir siūlau. Ji ir poeziją gerai skaito, ir apskritai, puikiai literatūrą analizuoja.
Jūratės didelė pedagoginė patirtis, todėl su ja visada tariuosi įvairiais profesiniais klausimais – renkantis medžiagą ar panašiai. Nors žodis „gilus“ – gal ir per daug nuvalkiotas, bet jis neatsiejamas nuo dvasingumo. O Jūratė tikrai nėra paviršutiniškas žmogus, – ji viską analizuoja pati, kiekvieną situaciją perleisdama per savo širdies tiltą. Vilūnaitė – labai įdomi aktorė.
Gal iš pradžių gali pasirodyti, kad ji yra gana intravertiška aktorė. Ją prisimenu nuo studijų laikų: visą laiką buvo savita, išsiskirianti ypatinga plastika, – turiu omeny ir kūno, ir žodžio plastiką. Dėl to į savo spektaklius ją kviesdavo patys įvairiausi režisieriai. Kaip ypatingai gerą partnerę ją gerai atsimenu spektakliuose „Lugnazados šventės šokiai“ ir „Markizė de Sad“. Ji nuolat galvoja apie kolegas, todėl su ja labai malonu vadinti kartu. Ji negalvoja vien apie tai, kaip atlikti savo vaidmenį.
Todėl to ypatingai branginu partnerystę su ja. Jūratė išskirtinai kantri. Prisimenu, kai „Markizėje de Sad“ vaidinome drastišką sceną, kuomet aš jai turėdavau skelti antausį. Tų antausių būdavo įvairaus stiprumo, įvairaus profesionalumo, tačiau ji niekada nesiskųsdavo. Jai svarbiausia būdavo gero spektaklio idėja.“ Nors aktoriai vaidina daug ir viską, Jūratė Vilūnaitė neslepia savo jautraus požiūrio į jausmų pasaulį: „Nežinau, kaip suvaidinti meilę. Nesakau, kad tai sunku, bet ryškias, stiprias emocijos atkurti įtikinamai nelengva.“ Prieš keletą metų Jūratė Vilūnaitė iškovojo Rudąjį karatė diržą, apie kurį sako: „Rytų kovos menai – tai pat menas, tai artima ir kitiems menams, o ypač aktorystei. Juk scenoje taip pat reikia fizinės ištvermės, koncentracijos, mokėti sutelkti mintis.“
Jūratė Vilūnaitė dirba ir pedagoginį darbą – dėsto Vilniaus kolegijoje. Į aktoriaus profesiją ji žiūri labai rimtai, pripažindama, kad jos reikia mokytis: „Galbūt pas mus manoma, kad aktoriais gali būti kas tik nori. Įsivaizduoja, kad seriale suvaidina ir jau yra aktorius. Galvoju, kad toli gražu taip nėra. Kine žmogų pateikti yra paprasčiau, bet tas pats žmogus kitame kine, seriale arba teatre bus visai bejėgis, jeigu neturės profesijos. Svarbus ir žmogaus šarmas, įtaiga, talentas, kuris aktorystėje atsiskleidžia nebūtinai iš karto.
Reikia tam tikro vaidmens, režisieriaus. Tai yra šios profesijos žiaurumas. Tu gali ilgą laiką nesutikti savo režisieriaus, savo vaidmens. Kai kurie aktoriai atsiskleidžia labai anksti, iš karto gauna įdomų vaidmenį, o kai kurie – gerokai vėliau. Bet kad tai yra svajonių profesija, sutikčiau. Ji labai puiki, įdomi, sunki ir be galo kūrybiška.“
