Norėjosi tąsos, sklaidos, pripažinimo, apdovanojimų ir nesibaigiančių aplodismentų. Ko norėjome, tą ir gavome. Būta ir apdovanojimų, ir aplodismentų. Gavome ir pavasarinį „Baletų triptiką“, kuris geriausiu atveju galėjo būti diptikas ir buvo pavadintas „Kūrybinio impulso“ natūralia tąsa.
Dėl šios priežasties į „Kūrybinį impulsą 8“ ėjau ne visai ramia širdimi – sklaida ir pripažinimas taip pat neretai paspendžia klastingus spąstus.
„Kūrybinis impulsas 8“ įsitaisė „ARTVilnius '19“ meno mugės erdvėje ir kontekste. Jaunųjų LNOBT choreografų darbai buvo parodyti keturis kartus, du vakarus iš eilės. Pabėgimas iš „operhauzo narvelio“ įvyko, erdvė ir kontekstas pasirodė visai tinkami choreografiniams, kūrybiniams ieškojimams.
Kartu su kontekstu neišvengiamai pakito ir koncepcija – dingus raudoniems kilimams, meno šventovės monumentalumui, vadinamajai „rampai“, kuri sukuria tam tikrą distanciją tarp stebinčiojo ir vyksmo scenoje, atsirado vietos kamerinei komunikacijai su žiūrovu, šnabždesiams, tyliai, „tete à tete“ išsakytai minčiai.
Tai buvo neįprasta labiau patiems choreografams ir šokėjams nei užklydusiems mugės lankytojams ar tikslinei „Kūrybinio impulso“ publikai. Kai kurie šokėjai choreografinius tekstus interpretavo emocionaliai išraiškingai, matomai, kaip tai įprasta didžiojoje scenoje, kiti naudojo vadinamąjį „no face“ principą, kuris leidžia išlaikyti distanciją tarp šokėjo ir žiūrovo, akcentuoja choreografines raiškas.
Lakoniška minimalistinė erdvė diktuoja savas taisykles, dažnai visai priešingas pompastiškai, techniniais stebuklais apaugusiai teatro scenai. O štai gana gausi vaizdo dokumentika, nušviečianti patį projektą ir kūrybinių ieškojimų potekstes, pasirodė perteklinė, netgi trukdanti pasinerti į lyg iš „nieko“ suformuotos scenos atmosferą. Ypač tuo atveju, jeigu į „Impulso“ vandenis įplaukei su šiuolaikinio meno įdirgintomis juslėmis.
Galerijų gausa ir buvo vieni klastingiausių spąstų, kuriuos paspendė „ARTVilnius“ jauniems choreografams.
Patys baleto šokėjai šių metų „Impulse“ pademonstravo tai, ką jie išmano geriausiai – judesių kompozicijas. Tokios miniatiūros kaip „Domino efektas“ (choreografės Milda Luckutė, Dorotėja Navickaitė), „259“ (choreografė Jade Longley), „Sheep or not“ (choreografas Isaacas Evansas), turėdamos neblogą idėją ir prisidengusios abstrakcijos skydu, deja, jokios suprantamesnės minties neišsakė. Gražus choreografinis dailyraštis neišsiliejo į šokančiųjų koncentruotą vidinę būseną, nesukėlė asociatyvios stebinčiojo refleksijos.
Mažą spektakliuką primenanti kompozicija „Miražas“ (choreografė Vaida Šniurevičiūtė) didžiausią įspūdį kėlė taip pat grynojo šokio ieškojimais. Čia ir puantai, ir duetai, ir kt. Asociacijų buvo, bet ar gražuolės, įsispraudusios į korsetus ir išlendančios tarsi iš tarpugatvio, ir yra tas kieno nors geidžiamas miražas? O Romos prokuratorius (Mantas Daraškevičius) kokioje dimensijoje sutaiko visus skirtingai miražuojančiuosius?
Čia norėčiau pastebėti, kad minėtų miniatiūrų autoriams labai praverstų Vakaruose jau gana įprasta praktinė disciplina – šokio dramaturgija. Tiksliau, šokio dramaturgas. Kaip teigia teatrologė Kristina Steiblytė „Krantų“ žurnale publikuotame straipsnyje „Ką veikia šokio dramaturgai?“, „šokiui artėjant prie teatro, svarbu pasidarė ne vien kurti choreografines kompozicijas, puikiai derančias su muzika ir perteikiančias pasakojimą (kaip ilgą laiką buvo balete), bet imtis konceptualizavimo, kurti struktūras, kurios vienytų skirtingas disciplinas, tyrinėti temas, emocijas, idėjas.“
Galbūt tuomet „Domino efektas“ taptų ne tik banaliu trijų gražių mergaičių ir vieno berniuko pasistumdymu, „Sheep or not“ išvairuotų į savim pasitikinčio individo kelią, o 259 laipteliai, kuriais reikia užkopti į Šv.Pauliaus katedrą Londone, kad patektum į stebuklingos akustikos zoną, taptų kokio nors neįtikėtino veiksmo vieta.
Šiuo požiūriu nuoseklesni ir, ką čia slėpti, talentingiau sukurti atrodė „The Spotlight“ (choreografė Gohar Mkrtchyan ) bei „daug, vėlu, toli, nėra“ (choreografė Julija Stankevičiūtė). J.Stankevičiūtė sugebėjo sukurti pilnakrauję choreografinę kompoziciją, regis, tokia banalia, o iš tiesų jautria bei aktualia – dviejų jaunuolių susitikimo ir išsiskyrimo – tema.
Šokėjai Mel Bombardo ir Aistis Kavaliauskas puikiai jautė erdvę, dinamiškai komunikavo J.Stankevičiūtės pasiūlyta choreografine kalba ir anaiptol nebuvo banalūs ar nuspėjami. Labiau nuspėjama, bet pakankamai įtikinama buvo ir Haruka Ohno „The Spotlight“.
Ši G.Mkrtchyan kompozicija apskritai yra geras pavyzdys, kaip pradedančiam komponuoti nebūtina regzti gigantiško abstrakcijų rezginio, o verčiau pasisakyti lakoniškiau ir pačiam sau suprantamiau.
Įdomiai apie tikėjimą pasisakė choreografė Aušra Krasauskaitė kompozicijoje „Leisk man verkti“ pagal garsiąją Georgo Friedricho Händelio ariją „Lascia ch‘io pianga“. Ypač paveikus A.Krasauskaitės opusas galėjo pasirodyti jungtyje su tuose pačiuose „Litexpo“ rūmuose vykusia paroda „In Art We Trust“ ( liet. „Mes tikime menu“ ), kurioje buvo eksponuojami krikščioniškos ikonografijos kūriniai – nuo XVIII amžiaus iki šių dienų provokatyvių, kupinų abejonių ir meninių grimasų darbų.
Tame spektre tarp „Atgailaujančios Šv.Marijos Magdelietės“ ir „Myžalų Kristaus“ neblogai įsikomponavo jaunos choreografės sukurtas baltu kostiumu vilkintis androginas (Urtė Bareišytė), kūnu dainuojantis „leisk man verkti dėl mano nelaimingos dalios, tai dejuoja laisvė...“.
Ekspresyvūs ant aukštakulnių atliekami šokėjos judesiai priminė neseniai Baltijos šokyje matytą Luko Karvelio Trišą („Blank Spots“). Matyt, dabar tokia nauja mada – nuo puantų ant aukštakulnių. Technika, reikalaujanti didesnio pasiruošimo nei matyta per „Kūrybinį impulsą“.
Išgyvename didelių galimybių ir kultūrinio pakilimo aukso amžių. Bėgimo maratonai išsilieja į kultūros maratonus – knygų, meno mugių, kultūros naktų. Dėsninga, kad toks konservatyvus, subtilus menas kaip baletas reaguoja į šių dienų iššūkius, ieško savo vietos ir tokiuose masinio kultūros vartojimo renginiuose, reikalauja dėmesio dozės iš viskuo pertekusio, meniškai praprususio vartotojo.
Martyno Rimeikio, kuris kuravo šiųmetį „Impulsą“, strategija kuria geras prielaidas baleto žmonėms peržengti „narvelio“ ribas, tapti atviresniems, labiau prieinamiems, galų gale labiau žinomiems. Projektas „Kūrybinis impulsas 8“, vykstantis „ARTVilnius“ erdvėse, – gera idėja!
