G.Parulytės spektaklis „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ – tai komiškų ir graudžių pastebėjimų mozaika, virstanti siurrealistiniu paveikslu, atspindinčiu Lietuvos vadavimąsi iš Sovietų Sąjungos režimo.
Spektaklis vyks anglų kalba Vilniaus mažajame teatre birželio 4 dieną.
– Gintare, artėja susitikimas su Lietuvos publika. Būtų įdomu sužinoti apie jus daugiau.
– Esu jautrios sielos žmogus. Užaugusi tapau aktore ir rašytoja. Buvau pradėta Budapešte, gimiau Vilniuje, o būdama septynerių metų persikėliau į Liuksemburgą, kur jauna pradėjau aktorės karjerą.
Tai – mano aistra, kuri išliko iki šių dienų ir suteikė man galimybę dirbti visame pasaulyje, tačiau šis spektaklis yra pirmasis, kurį pristatau gimtojoje šalyje. Kadangi tai labai asmeniškas darbas, labai jaudinuosi.
– Apie ką jūsų spektaklis?
– „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ yra monospektaklis, kurį pati parašiau, režisavau ir jame vaidinu.
Tai asmeninis pasakojimas apie mano persikraustymą iš tuometės Sovietų Lietuvos į Liuksemburgą, kur bananus buvo galima valgyti ne tik ištisus metus, bet, mano nuostabai, jie buvo suvartojami nepagarbiai greitai.
Tai – pasakojimas, sudarytas iš istorijų, prisiminimų ir tyrinėjimų, kurie, nors ir papasakoti šiandieninės manęs, yra prisiminimas apie pasaulį, matytą nustebusio vaiko akimis, kuris dėl savo uždarumo ir radikalaus gyvenimo pokyčio tapo maniakišku ryškių momentų, specifinių įpročių ir išskirtinių stebėjimų kolekcininku.
– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Prieš trejus metus į mane kreipėsi Steve'as Karier, Liuksemburgo „Pagrindinio monodramos festivalio“ aktorius ir rengėjas, kad parašyčiau pjesę festivalio programai. Tai festivalis, kuriame rodomos geriausios pasaulio monodramos.
Norėjau parašyti išgalvotą kūrinį, bet jis nuoširdžiai, tačiau griežtai paragino mane rašyti ką nors asmeniška. Aš taip ir padariau.
„Tai pakeis tave kaip menininkę visiems laikams“, – užtikrino jis.
Taip ir įvyko. Mes išbandėme 20 minučių kūrinio versiją prieš auditoriją, o po anšlaginio šou ir pozityvių atsiliepimų, nusprendėme pjesę perdaryti į visos valandos spektaklį, kuris praėjusiais metais dar kartą, mano didžiai paguodai, sėkmingai atidarė festivalį.
– Viskas, ką matysime spektaklyje, yra jūsų asmeninė patirtis, tiesa?
– Siužetas pasakojamas iš vaiko – mažos Gintarės – perspektyvos: kaip ji, būdama itin jautrus ir emociškai uždaras vaikas, suvokė savo gyvenimą tiek Lietuvoje (tuo metu Sovietų Sąjungoje), tiek Liuksemburge, kuris tapo jos naujaisiais namais.
Taip, „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ yra asmeninis pasakojimas, kuris, pasitelkiant dramos kalbą, svyruojančią nuo humoro iki siaubą keliančių jausmų aprašymų, į kuriuos įsiterpia vakarietiška ir lietuviška muzika, bando ištirti susvetimėjimo, emocinės izoliacijos ir galiausiai žmogaus gyvybingumo jėgos temą.
Teatras yra meninė priemonė, kuria bandoma tai pasiekti. Tai kūrinys apie tapatybę, apie jo stokos pojūtį, apie desperatišką poreikį priklausyti, jaustis saugiai, apie teisės būti gyvam paiešką.
Spektaklį parašė ir sukūrė mano jautri širdis. Gera draugė ir nuostabi teatro režisierė Daliah Kentges padėjo man baigiamajame etape kaip dramaturgė ir patarėja. Ji yra ne tik mano techninė ir kūrybinė padėjėja, bet ir mano ramstis, nes šis spektaklis yra labai asmeniškas, o aš dėl to esu pažeidžiama.
Spektaklio kūrybinį procesą stebėjo Liuksemburgo „Pagrindinio monodramos festivalio“ rengėjas S.Karier. Premjera įvyko praėjusiais metais Liuksemburge. Juo buvo atidarytas festivalis.
– „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ pasakos apie Lietuvą, kuri vadavosi iš Sovietų Sąjungos režimo. Kaip jūs prisimenate tą laiką, kokia jūs buvote tuo laiku?
– Buvau nerimastingas, atidus bei pastabus vaikas, tokia likau ir suaugusi. Palikusi savo namus, labai troškau viską prisiminti. Aš tikėjau, kad jei atmintyje išlaikysiu kuo daugiau prisiminimų, mano išgyvenimai bus tikroviškesni ir ilgiau nepasimirš.
Jei šiek tiek daugiau susitelkiu į save, vėl esu savo virtuvėje ir, žiūrėdama animacinius filmukus su šaukštu kondensuoto pieno burnoje, žvelgiu pro savo šeimos sovietinio buto langą ir matau tolumoje važiuojančius tankus.
– Šiandien jūs gyvenate Liuksemburge, žinau, kad esate įsitraukusi į daugybę kūrybinių projektų. Papasakokite apie tai plačiau.
– Šiuo metu montuoju savo pirmąjį trumpametražį filmą „Ar tai yra tavo tikrasis darbas?“, kurio scenarijų parašiau, režisavau ir kuriame suvaidinau pagrindinį vaidmenį. Tai nespalvotas pasakojimas apie pažemintos aktorės kelionę ir galiausiai savo galimybių paieškas.
Augdama Liuksemburge laisvai kalbėjau penkiomis kalbomis, įgijau masinių informacijos priemonių ir komunikacijos magistro laipsnį, kuris suteikė galimybę publikuoti straipsnius ir esė įvairiuose žurnaluose, tarp jų Lietuvos „N WIND“, Niujorko „Put a Egg on it“, Briuselio „The Word“, Berlyno „I Love You“, taip pat daugybę publikacijų Liuksemburgo „Maison Moderne“.
Kalbant apie knygų projektus, esu viena knygos „Moterys su drabužiais“ (išleido „Penguin“) autorių, Liuksemburge parašiau novelę „Fuck“, kuri, mano didžiausiam džiaugsmui, pasiekusi knygų lentynas, atsidūrė pirmojoje populiariausios nacionalinės grožinės literatūros sąrašo vietoje.
Baigusi dirbti įvairių projektų scenariste, kolegų prašymu prieš trejus metus lankiau režisūros kursus Londono filmų mokykloje, kurioje patobulėjau kaip scenaristė ir režisierė. Dėl to pamažu tapau vis mažiau visuomeniška ir labiau „įlindau į urvą“, nes visiškai įsimylėjau istorijų pasakojimą ir rodymą.
– Jūsų spektaklį matysime birželio 4 d. Vilniaus mažajame teatre. Jį vaidinsite anglų kalba. Kokį pažadą galėtumėte duoti šio spektaklio žiūrovui?
– Būtų arogantiška ką nors žadėti, nes, kaip ir visi menai, šis spektaklis yra energijos ir jausmų mainai tarp manęs ir žiūrovų. Aš galiu pažadėti pabandyti išvengti panikos priepuolio ir nepabėgti nuo scenos. Pažadu padaryti viską, ką galiu.
G.Parulytės monospektaklis „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“. Birželio 4 d. 18 val. 30 min. Vilniaus mažasis teatras.
