Spektaklio kūrėjai – patyrę menininkai. Dirigentas Josefas Wallnigas iš Austrijos – Mozarto muzikos žinovas, ilgametis Zalcburgo „Mozarteum“ aukštosios mokyklos profesorius, kurį neblogai pažįsta ir Lietuvos muzikos profesionalai. Būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras, jis ne kartą yra lankęsis mūsų krašte, o lietuvių jaunieji muzikai – tobulinęsi pas J.Wallnigą Zalcburge.
Operos režisierius Jonas Vaitkus, beje, Rusų dramos teatro vyriausiasis režisierius, šiomis dienomis šventė 75-metį, tad spektaklis buvo dedikuotas jo jubiliejui. Operos scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.
Užtat atlikėjai – daugiausia jauni operos solistai, tiek Klaipėdos muzikinio teatro trupės nariai, tiek kviestiniai dainininkai. Patirties ir jaunystės dermė iš dalies pasiteisino, iš dalies – ne visai.
Spektaklio stilistiką pavadinčiau nuosaikia, atsargia: muzikai nebuvo „uždėta“ jokia režisūrinė superkoncepcija, regis, pasitikėta prigimtine šios operos dramaturgija. Don Žuano istorija papasakota taip, kaip ją sumanė libretistas Lorenzo Da Ponte ir Mozartas (išskyrus nedidelį finalinį akcentą), arba taip, kaip manome esant įprasta.
Kostiumai stilizuoti, tačiau su aiškia nuoroda į istorinį laikotarpį – XVIII amžių. Scenografija – abstrakti, minimali, funkcionali, be konkrečios vietos ar laiko nuorodos. Taigi, sakytume, scena paruošta visiškam scenoje veikiančiųjų atsiskleidimui – dainininkų teatrui. O jie visi jauni ir dar nelabai patyrę.
Kai kuriems, beje, daugiausia merginoms, pavyko labai neblogai pasirodyti. Puikų įspūdį gražiu mocartišku vokalu ir natūralia, gyva vaidyba paliko Klaipėdos VMT solistė Beata Ignatavičiūtė – Dona Elvyra, lyg gyvsidabris scenoje šėlusi Cerlina – Monika Pleškytė, kuri, kiek radau informacijos, dar studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje arba neseniai ją baigė.
O Doną Aną dainavusiai Agnei Stančikaitei šis sezonas apskritai klostosi sėkmingai: po įspūdingo debiuto Giacomo Puccini „Turandot“ LNOBT, kur ji dainavo Liu, jaunoji solistė atsiskleidė „Don Žuane“ kaip puiki Mozarto dainininkė. „Arcibravo“, kaip pasakytų Don Žuanas.
Vyrukams solistams sekėsi ne taip blizgančiai. Daugiausia klausimų sukėlė pats Don Žuanas, nes tai – centrinė operos figūra ir dėmesys neišvengiamai krypsta į jį. Don Žuanas dramaturgiškai yra viso kūrinio ašis, visus kitus veikėjus susieja būtent jis, ir pats operos siužetas – tai Don Žuano nuotykiai. Tačiau muzikinė jo charakteristika nėra tokia ryški kaip kitų, palyginti rečiau scenoje pasirodančių personažų.
Priežastis – dviguba šios operos žanrinė prigimtis – tai „semiseria“ (pusiau rimta) opera. Tie personažai, kurie turi išplėtotas arijas, apdainuojančias kilnias emocijas, atkeliavę iš „opera seria“ (rimtosios operos). Tai keršytojų trijulė: Dona Ana ir jos sužadėtinis Donas Otavijus bei Don Žuano suvedžiotoji Dona Elvyra. O kiti – Don Žuanas, jo tarnas Leporelas, kaimietė Cerlina ir jos sužadėtinis Mazetas – atėję iš „buffa“ (komiškosios) operos, tad jie ir dainuoja daugiausiai arietes, nesudėtingas serenadas, nedidelius duetus, dalyvauja ansambliuose ir pan.
Taigi Don Žuanas – kietas riešutėlis atlikėjui. Šį personažą įkūnijo jaunas Klaipėdos teatro solistas Steponas Zonys. Jis irgi, beje, puikiai pasirodė LNOBT „Turandot“, bet ten atliko mažesnį ir draminiu požiūriu paprastesnį Pingo vaidmenį. Don Žuanui S. Zonys pasirodė esantis tiesiog per jaunas, sakyčiau, jis dar nespėjo prikaupti gyvenimiškos „smarvės“ (kalbant menininkų žargonu), užsiauginti sceninių raumenų. O statytojai atlikėjui tikrai nepadėjo.
Don Žuanas niekaip nėra išskirtas iš kitų personažų. Taip, jį galima atpažinti iš palydos – keistų fantasmagoriškų veikėjų, kurie greičiausiai įkūnija jo nuodėmes, galbūt perversyvų būdą. Tačiau pats Don Žuanas nėra išryškintas jokiomis sceninės priemonėmis – nei režisūriškai, nei vizualiai, kostiumu (dainavimo ant stalo gaidžio kostiumu neužtenka).
Užtat Žuano tarnas Leporelas žibėjo visomis komizmo spalvomis. Klaipėdietis Igoris Bakanas (čia baigė studijas), jau deštimtmetį dainuojantis pripažintose Europos operos scenose, buvo įtaigus tiek vaidybiškai, tiek vokaliai.
Gana gerą įspūdį paliko jaunieji operos legionieriai iš Vilniaus – Edgaras Davidovičius, kuris stilingai, suvokdamas Mozarto subtilybes atliko Otavijo vaidmenį, ir Mazetą nuotaikingai įkūnijęs Kšištofas Bondarenko. Komandorą dainavo Klaipėdos teatro solistas Vaidas Kazlauskas.
Netikėta buvo itališkai dainuojamame spektaklyje išgirsti rečitatyvus lietuvių kalba (Vytauto Bložės tekstas). Šiaip jau pasitaiko tokia praktika, teko matyti Rygoje „Figaro vedybas“ su latviškais rečitatyvais. Bet jie buvo šiek tiek aktualizuoti, skirti publikai prajuokinti, išjudinti, savaip susieti dainuojamus epizodus.
Klaipėdietiškame „Don Žuane“ itališki dainuojamieji epizodai ir lietuviški rečitatyvai pasirodė dirbtinokai suvesti, trūko nuoseklesnio perėjimo. Turint minty Klaipėdos publikos specifiką, kiek teko apie ją girdėti iš vietos muzikinio gyvenimo organizatorių, dar daugiau žaismingumo gal visai praverstų?
