Graikų režisieriaus ir choreografo Euripidžio Laskaridžio spektaklis „Titanai“, parodytas šių metų gegužės 3 ir 4 dienomis Lietuvos Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje, rodos, buvo pristatomas kaip kertinis 2019 metų festivalio akcentas.
Sustabdytą šio spektaklio akimirką galima pamatyti festivalio bukleto viršelyje. Spręsdama iš pirmųjų festivalyje parodytų spektaklių, manau, kad jis gana tiksliai atspindi šių metų šokio šventės programos stiprybes ir trūkumus.
„Titanai“ yra vizualiai įspūdingas spektaklis. Dviejų personažų veiksmas vystomas per scenografiją – šviesas, putplasčio plokštes ir jo trapumą, veidrodžius ir kitus šviesą atspindinčius, žaviai mirgančius objektus.
Spektaklio kosmosą kuria kasdienio buitinio ir romantinio svajonių pasaulio elementai, pavyzdžiui, makiažo staliukas, lyginimo lenta arba sūpynės bei šiaudų ryšuliai. Toks kontrastas prisideda prie įspūdžio kūrimo, nes yra neįprastas ir keistas.
Personažai labai panašūs į žmones, bet negali sakyti, kad tai tikrai vyras ir moteris, o jų kostiumai taip pat turi stiprią vizualinę raišką. Išilginta nosis, rožinė oda ir nėštumą suponuojantis pilvukas patelės personažui suteikia itin ryškius, įsimintinus, percepciją dirginančius bruožus.
Stiprioji „Titanų“ pusė yra ir techniškai tikslūs sprendimai. Euripides Laskaridis, Angelos Mendis, Giorgos Poulios su komanda sukūrė audiovizualinį reginį, kuriame darniai susijungia vaizdas ir garsas. Tiek pirmasis, tiek antrasis yra, vadinkime, profesionaliai „pagaminti“, kaip reta aukštos kokybės.
Patys atlikėjai, Euripides Laskaridis ir Dimitris Matsoukas, čia taip pat dirba preciziškai. Į tokį darbą malonu žiūrėti, be to, galime ir tiksliau jį skaityti bei interpretuoti.
„Euripides Laskaridis „Titanai“ – apokaliptinis išgyvenimas, kuris pirmiausia suvokiamas ne protu, bet pojūčiais: man – pirmiausia tuo, ką girdžiu (originali muzika ir garso dizainas – Giorgos Poulios), ir iš paskos – tuo, ką matau,“ – recenzijoje rašo Dovilė Zavedskaitė.
Ir tam visiškai pritariu. Mane žavi ir kitos Dovilės Zavedskaitės įžvalgos apie šį graikų menininko kūrinį, bet noriu pastebėti, jog tai, apie ką rašo recenzijos autorė, gali būti ne spektaklio dalis, t. y. ne paties Laskaridžio indėlis.
Žiūrėdami spektaklius mes, žiūrovai (ir kritikai) dažnai prikuriame, menininkų pažymėtus taškus jungdami savo pačių įsivaizduojamomis linijomis. Tai labai asmeniška, ypač tuomet, kai menininkai neina pramintais keliais, o kad skaitytum jų darbus, turi rasti naujų būdų.
Kartais visiškai abstraktus kūrinys gali atgyti ir virsti labai gyvu pasauliu, kalbėti mums aktualiomis temomis, pasiūlyti svarbius sprendimus dėl to, kad apie tai daug galvojame mes, o ne menininkas.
Tačiau kartais, taip irgi pasitaiko, galime net nesuvokti, kaip menininko pasiūlytus taškus sujungti, jei nepastebėjome tam tikros menininko įpintos detalės, suponuojančios vieną ar kitą mintį.
Tai gana slidus dalykas. Todėl, manau, apie šiuolaikinį meną dažnai galime išgirsti „nesupratau“ ir sakyčiau, kad tai – nieko baisaus. Vis dėlto norėti suprasti, kažką įžvelgti – labai žmogiškas siekis, leidžiantis įprasminti bėgantį laiką.
Grįžkime prie „Titanų“. Apie žiūrovo kuriamas prasmes kalbu todėl, kad manau, jog Euripides Laskaridis, dirbdamas prie šio spektaklio, daugiau galvojo ne apie reikšmes, o apie formos idėjas.
Rodos, šio darbo tikslas buvo sukurti fikcinį pasaulį ir leisti žiūrovui jame pabūti. Žinoma, menininkas jį kūrė pagal tam tikras taisykles, atsispirdamas nuo šviesos ir kitų scenografijos elementų (putplasčio, atsispindinčių paviršių, dūmų / garo ir t.t.) bei tai gražiai išvystė.
Tačiau žiūrint į šį fikcinį pasaulį, kuriam sukurti skirta daug dėmesio, darbo ir jėgų, norisi, kad tai kažkur prasmingai nuvestų. Man rodos, kad „Titanams“ trūksta prasmės, ir tai – labiausiai kliūvantis šio spektaklio bruožas.
Štai, mano manymu, ir Dovilė Zavedskaitė, apie „Titanus“ rašydama „Jie yra arba kažkas, kas buvo iki žmogaus, arba kažkas, kas ateina po jo. Kažkas tarp aš viską žinau ir niekada nebuvo ką žinoti,“ pastebi šiame darbe esantį beprasmiškumą.
Vis dėlto panašu, kad Dovilė Zavedskaitė tai mato kaip spektaklyje išreiškiamą idėją, o man atrodo, kad taip yra todėl, kad menininkas šį kūrinį paliko pernelyg atvirą interpretacijoms. Mano nuomone, Laskaridžio „Titanai“ turi labai stiprią formą, tačiau spektaklio turinys gana silpnai išvystytas.
Nemanau, kad meno kūriniuose būtinai turi būti pasakojama istorija, ar jie būtinai turėtų transliuoti konkrečią žinią. Bet kai meno kūriniuose yra kalbama, jie turi daugiau galimybių praturtinti žmogaus egzistenciją.
Priešingu atveju juslinis dirginimas, jei jis nepaliečia giliau, telieka pramoga, nelabai kuo besiskiriančia nuo, mano manymu, paprasto sėdėjimo priešais televizorių. O jei paliečia giliau, gali virsti pernelyg dideliu išgyvenimu, ne visada tokiu, kokį prognozavo menininkas, programos kuratorius, ar kokio galėjo tikėtis pats žiūrovas.
Kartu su „Titanais“ į vieną gretą stoja kiti pirmąją festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ savaitę parodyti spektakliai – „Origamis“, „Iš dramblio kaulo ir mėsos...“, „Dar blogiau“ bei „Uniforma“.
Kaip ir Laskaridžio kūrinys, šie darbai yra aukšto techninio lygio (audiovizualine ir atlikimo prasme), tad mūsų scenos menininkams bei festivalio žiūrovams tai turėtų suteikti šiokį tokį postūmį, gali pakelti ir kokybės lūkesčių kartelę.
Vis dėlto, kaip ir „Titanų“ atveju, žiūrėdama šiuos spektaklius, pasigedau menininkų siūlomų konkrečių prasmių, idėjinio turinio.
Visi minėti spektakliai, taip pat ir „Giliai po oda“ yra panašaus juslinio intensyvumo ir, žiūrint daugiau nei porą spektaklių per kelias dienas, jie vargina.
Žinoma, kiekvienas minėtų spektaklių yra savitas, libaniečių menininko Bassamo Abu Diabo darbas apskritai turi gana aiškią temą ir mažiausiai išreikštą formą, tačiau jie visi panašiai aktyvūs, panašaus tono, juose, rodos, nėra vietos silpnumui, švelnumui, abejonei.
Tokiame kontekste man jautriai išsiskleidė Anne-Marie Van (arba Nach) spektaklis „Ląstelė“, net ir suvokus paradoksą, kad „jautria“ muzika palaikiau trankiai fortepijonu išgaunamus garsus.
Kadangi atrodo, kad pirmąją festivalio savaitę parodytuose spektakliuose kūrėjai garsiai šaukia apie tai, kokius puikius įgūdžius ir puikias idėjas jie turi, bet jų neišnaudoja prasmei, turiniui išreikšti, todėl bijau, kad keliamas įspūdis ir yra esminis šio festivalio kūrinių atrankos kriterijus.
Tikiuosi, kad aš klystu – galbūt skurdoka spektaklių turiniu festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pradžia susiklostė atsitiktinai, tai lėmė atlikėjų galimybės pasirodyti Lietuvoje.
O gal tokia kryptimi juda visas šiuolaikinio šokio laukas, ir menininkai, savo kūriniuose žiūrovams pasiūlantys turinį, dabar yra tikra retenybė. Vis dėlto norisi, kad festivalis ne tik pristatytų užsienio šiuolaikinio šokio madas, bet taip pat, kiek tai įmanoma, padėtų kurti kultūrinį diskursą, siūlytų temas, kuriomis kalbėtis būtų svarbu mūsų visuomenei.
