Ta proga – keletas klausimų dirigentui, paskyrusiam savo gyvenimą genialiojo kompozitoriaus muzikai pažinti ir populiarinti.
– Garsiajame savo gimtojo miesto Zalcburgo „Mozarteum“ universitete baigėte fortepijono ir kompozicijos studijas, tuomet mokėtės dirigavimo Vienos aukštojoje muzikos ir scenos menų mokykloje pas dirigentą Hansą Swarowsky. Taip pat įgijote teisės mokslų daktaro laipsnį Vienos universitete. Muzika ir teisė atrodo visiškai nutolusios viena nuo kitos. Kaip jūs ryžotės palikti muziką ir imtis teisės mokslų?
– Esama daug paralelių tarp teisės ir muzikos. Įstatymai turi garantuoti tvarką žmonių civiliniame gyvenime, tačiau sugebėti įžvelgti, kas slepiasi už įstatymo raidės ir perprasti jo esmę, – tai didelis menas.
Darbas su užrašyta muzika, su kompozitorių paliktomis partitūromis interpretuotojams kelia panašius iššūkius. Neužtenka vien apdoroti natas, nes tai tėra dalis to, ką kompozitorius siekė mums perduoti. XVII ir XVIII amžių kompozitoriams daug dalykų buvo savaime suprantami, tad nebuvo būtinybės visko fiksuoti raštu. Dabar tenka iš naujo atrasti tą „savaime suprantamą“ ir jį pridėti prie natų. Žvilgsnis „už natų“ man primena kriminalinį romaną...
Be to, būdamas juristas puikiai jaučiuosi skaitydamas įvairias sutartis.
– Dirigavote Vienos valstybinėje operoje, dirbote dirigento Karlo Boehmo asistentu Zalcburgo festivalyje, vėliau pats jame dirigavote ankstyvuosius W.A.Mozarto sceninius kūrinius „Apolonas ir Hiacintas“ bei „Pirmojo įsakymo pareiga“. Ką davė jūsų karjerai darbas su K.Boehmu bei kitais gyvenime sutiktais meistrais?
– Man labai pasisekė, kad turėjau galimybę studijuoti Vienoje pas pasaulinio garso pedagogą H.Swarowsky. Jo dirigavimo klasę baigė tokie žymūs dirigentai kaip Zubinas Mehta, Adamas ir Ivanas Fischeriai. Garsusis latvis Mariss Jansonas buvo mano studijų laikų kolega.
Mūsų studijose svarbiausias buvo gilus kompozicijos (ypač klasikos) ir jos struktūros supratimas. O už gebėjimą išsaugoti kūrinio išraišką ir stiprius emocinius akcentus esu dėkingas dirigentui Franco Ferrerai iš Romos.
Galimybė dirbti kartu su K.Boehmu Zalcburgo festivalyje, o tiksliau – W.A.Mozarto operų „Idomenėjas“ ir „Visos jos tokios“ repeticijose, kuriose tekdavo diriguoti Vienos filharmonijos orkestrui, man, jaunam muzikui, buvo didelis iššūkis. Dar ir šiandien esu dėkingas, kad mane stebėjo itin griežtos K.Boehmo akys.
Kitas įsimintinas susitikimas buvo su garsiu austrų dirigentu Nikolausu Harnoncourtu, kai dirbau jo asistentu statant Claudio Monteverdi operą „Uliso sugrįžimas į tėvynę“ Vienoje. Šis darbas man atvėrė akis į baroko operą. N.Harnoncourtas savo mąstymu, neišsenkamomis fundamentaliomis žiniomis apie baroko operas ir jų šaltinius man taip pat reikšmingai darė įtaką.
Gyvendamas Zalcburge turiu galimybę dažnai lankytis Zalcburgo muzikos festivalio bei kitų festivalių koncertuose, kuriuose pasirodo žymiausi pasaulio dirigentai. Kiekviename tokiame koncerte godžiai žavėdamasis išmokstu ko nors naujo.
– Esate gerai žinomas ne tik Europos, bet ir Azijos operos teatruose: 2009 m. dirigavote W.A.Mozarto operą „Don Žuanas“ Pekine, 2013 m. – mažiau žinomą to paties kompozitoriaus kūrinį „Bastjenas ir Bastjena“ Makao teatre. Gal galite papasakoti apie savo darbo patirtis tolimuose kraštuose?
– Kartais tai tiesiog sutapimai, kurie nuveda žmogų į tam tikrą šio pasaulio vietą. Makao vicegubernatorius, didelis muzikos mylėtojas, įsikalė į galvą idėją seniausiame Azijoje, dar portugalų kolonializmo laikais statytame Makao operos teatre išvysti W.A.Mozarto operą „Bastjenas ir Bastjena“. Ir kreipėsi tiesiai į Zalcburgo „Mozarteum“ universitetą manydamas, kad mes galėsime puikiai susidoroti su tokia užduotimi. Ir tikrai padarėme geriausia, ką galėjome: šis pastatymas susilaukė didelės sėkmės ir ovacijų.
Pekine „Don Žuanas“ buvo statomas bendradarbiaujant Mozarto operos instituto (MOI) Zalcburge studentams ir Pekino nacionalinio scenos menų centro (NCPA) operos teatro simfoniniam orkestrui. Dirbdami drauge su Pekino operos muzikantais pasikeitėme požiūriais į W.A.Mozarto muziką.
Neseniai surengiau vakarą „Azijietiška siela bučiuoja europietišką kultūrą“. Man tai atrodo labai svarbu. Neturime teisės savojo supratimo brukti Europos kultūra besidomintiems jauniems azijiečiams: daug svarbiau tai, kad kiekvienas išlaikome savąją tapatybę. Atlikdami mūsų muziką, jie gali laisvai interpretuoti ją. Būdami išmintingi pedagogai, turime vertinti jų individualios raiškos laisvę. Tada tai taps dovana ir mūsų pačių kultūrai.
– 1980 m. tapote „Mozarteum“ universiteto profesoriumi, kurį laiką dirbote to paties universiteto rektoriaus pavaduotoju, vadovavote „Mozarteum“ dainavimo ir muzikinės dramos parengimo katedroms. 2006 m. Zalcburge įkūrėte Mozarto operų institutą (MOI), kuris tapo tarptautinis ir iškovojo pasaulio muzikų autoritetą. Jūs taip pat esate choro „Mozart-Choir Salzburg“ ir ansamblio „Vaganten“ meno vadovas. Kas jus įkvėpė pedagoginiam darbui bei steigti muzikos kolektyvus?
– Pasaulinio garso japonų pianistė Mitsuko Uchida kartą labai taikliai pasakė: „Juk Mozartas rašė tik operas.“ Tą sakydama ji turėjo galvoje, kad kompozitoriaus muzikinė jėga, jo dramatizmas atsispindi sonatose fortepijonui, taip pat kamerinės muzikos kūriniuose ir simfonijose. Tai – irgi operos be žodžių, užtat su galingu dramatiniu užtaisu!
„Mozarteum“ universitete – institucijoje, jau 150 metų besivadinančioje Mozarto vardu, man buvo leista įkurti institutą, sutelkiantį dėmesį į didžiojo kompozitoriaus operas. Mozarto operų institutas turi atskleisti šio kompozitoriaus kūrybos užkulisius – vadinamąjį „back stage“, pagilinti žvilgsnį į tai, kas slepiasi už muzikinio teksto, atskleisti nuostabias instrumentuotės, tonacijų, retorikos sąsajas.
W.A.Mozarto muzika yra mano meninio ir pedagoginio kelio kelrodė žvaigždė. Ir aš išmokau: tas, kas sugeba palikti savo tuštybę ir savęs pervertinimą, kas pasitiki W.A.Mozartu ir užleidžia jį į pirmą planą, tas ir nugali. W.A.Mozartas yra svarbiausias!
– Esate laikomas Austrijos, Zalcburgo ir W.A.Mozarto muzikos ambasadoriumi: keliaudamas po pasaulį, vedate W.A.Mozarto muzikos interpretavimo meistriškumo kursus. Inicijavote ir įgyvendinote ne vieną su didžiojo austrų genijaus kūryba susijusį projektą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: 2008 m. jums buvo suteiktas LMTA garbės daktaro vardas. Ar jau galite įvardinti, kur slypi W.A.Mozarto muzikos išskirtinumas?
– Tai – sunkiausias klausimas. Savo kompozicijose W.A.Mozartas naudoja tas pačias priemones, kaip ir kiti jo meto kompozitoriai. Bet tai, kaip nuostabiai jis elgiasi su kompozicijos medžiaga, ką sugeba iš jos padaryti, yra iš principo analizei nepasiduodantis stebuklas.
Ir ačiū Dievui, kad nepasiduodantis: kiekvienas susitikimas su W.A.Mozarto muzika mane pripildo neįsivaizduojamos nuostabos, gilios pagarbos ir nuolankumo.
– Šių metų rudenį jūs diriguosite Maskvos Didžiajame teatre. Būtų įdomu išgirsti ir apie kitus jūsų ateities planus.
– Esu gavęs Maskvos Didžiojo teatro intendanto ir vyriausiojo dirigento Tugano Sochijevo kvietimą. Kalbama apie kūrybines dirbtuves, kurių dėmesio centru taps W.A.Mozarto kūryba. Į jas bus įtraukti ne tik jaunieji dainininkai, bet ir Maskvos Didžiojo teatro trupės solistai bei choristai.
W.A.Mozarto arijų ir ansamblių koncertas su Didžiojo teatro simfoniniu orkestru užbaigs kūrybinių dirbtuvių veiklos programą. Konkretus projekto laikas dar nėra nustatytas: greičiausiai jos vyks šių metų spalį arba lapkritį.
Artimiausiu metu numatyta daug mažų ir vidutinės apimties „Mozarteum“ universtiteo projektų, ypač Zalcburgo festivalio metu: įvadiniai pranešimai, meistriškumo klasės, simpoziumai... Kitąmet turiu vilčių sugrįžti į Lietuvą, mano mylimą antrąją tėvynę, bet kol kas tai – labiau svajonės...
– Diriguojate ir vedate meistriškumo pamokas Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Egipte ir kitur. Esate aktyvus įvairių muzikinių konkursų vertinimo komisijų narys. Kuri šalis jus labiausiai stebina? Gal turite savo mėgstamiausią?
– Ne, aš neturiu išskirtinių ar mėgstamiausių šalių. Nesvarbu, kur būčiau, esu dėkingas galėdamas susitikti su muziką mylinčiais ar ją kuriančiais žmonėmis. Meilė muzikai vienija mus visame pasaulyje.
– Gyvenate name, kuriame anksčiau buvo įsikūrę du Zalcburgo miesto merai – Ignazas von Heffteris ir Antonas von Heffteris, taip pat meno mylėtojas ir prekybininkas Carlas von Frey‘us. Net Constanze Mozart, W.A.Mozarto našlė, ir jos antrasis vyras Georgas Nikolausas von Nissenas yra gyvenę šiame name maždaug 1823 m. Teko girdėti, kad jūs vedate savo svečius į pažintines ekskursijas po Zalcburgą, pasakojate istorijas ir anekdotus apie W.A.Mozarto namus ir muziką, netgi pakviečiate ant savo namo stogo, į terasą, nuo kurios galima grožėtis įspūdinga Zalcburgo panorama...
– Taip, tai tiesa. Mano šeima prieš 150 metų nupirko tą 600 metų senumo namą ir nuo to laiko turime neįsivaizduojamą privilegiją jame gyventi. Kartais išskirtiniams svečiams atveriu savo namų duris, o mano draugai iš Lietuvos juose ypač nuoširdžiai sutinkami.
Džiaugčiausi galėdamas ir savo draugams iš Klaipėdos parodyti šį namą ir atskleisti jo istoriją, kurioje C.Mozart su savo antruoju vyru G.N.Nissenu užima ypatingą vietą.
– W.A.Mozarto opera „Don Žuanas“ taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezono kulminacija. Kokį įspūdį jums paliko solistai, choras ir orkestras? Kuo šis operos pastatymas bus unikalus?
– Šiuo metu negalėčiau į šį klausimą atsakyti išsamiai: kol kas trumpai teko dirbti tik su teatro choristais, mačiau gerą jų pasirengimą ir norą kartu studijuoti „Don Žuano“ muziką.
Jonas Vaitkus yra puikus režisierius, jis tikrai padės atskleisti operą su visais jos dramatiškais, šviesiais ir tamsiais atspalviais. Jau dabar džiaugiuosi galėsiantis tai pamatyti.
Ką tik atvykau į Klaipėdą – tuoj galėsiu susipažinti ir su orkestru, apie kurį sklinda labai pozityvūs atsiliepimai. Ypač džiaugiuosi būsimu bendradarbiavimu su kolega Tomu Ambrozaičiu. Juk mums visiems tinka frazė: „Svarbiausia – Mozartas.“
J.Vaitkaus režisuoto „Don Žuano“ premjerą žiūrovai gegužės 17 ir 18 d. išvys Žvejų rūmuose, o gegužės 22 d. operos premjera svečiuosis Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre.
