Arba susigalvoti ilgą nosį ir pilvą prieš pasaulio gimdymą, lyg būtum dievas. Arba susigalvoti sau negrožį ir raudoną odą, vaikišką išraišką, lyg norėtum pranešti apie savo ką tik atsiradimą, arba savo ką tik mirtį. Kitaip tariant, lyg norėtum pasakyti kažką nesvarbaus apie kažkam – kaip įtariama – dar svarbią egzistenciją.
Laikas sūpynėms suptis. Laikas putplasčiui tapti visatos materija ir snigti, byrėti, lįsti į burnas, trintis tarp dantų. Laikas rastis auksiniam žemynui, kurį galima atrasti niekur neplaukiant, tiesiog pritūpus ir papūtus tūtelę. Laikas šitame žemyne įvykti žemės drebėjimui, pūgai, titanų pasimatymui. Titanų – be galo žmogiškų, ir drauge – neturinčių su žmogiškumu nieko bendro. Jie yra arba kažkas, kas buvo iki žmogaus, arba kažkas, kas ateina po jo. Kažkas tarp aš viską žinau ir niekada nebuvo ką žinoti.
Euripides Laskaridis „Titanai“ – apokaliptinis išgyvenimas, kuris pirmiausia suvokiamas ne protu, bet pojūčiais: man – pirmiausia tuo, ką girdžiu (originali muzika ir garso dizainas – Giorgos Poulios), ir iš paskos – tuo, ką matau.
Vizualiniai deformuotų kūnų, objektų ir šviesos įvaizdžiai šaukiasi dėmesio akivaizdžiausiai – į juos reikia leistis lyg einant pėstute, bet neturint kojų: kai numanai taisykles, bet supranti, kad nėra jokių sąlygų taisyklėms egzistuoti.
Kai sakau, kad garsiniai įvaizdžiai lenkia vizualinius, turiu minty, kad JI (atlikėjas Dimitris Matsoukas) – ilganosė, pilvota – nebūtų JI, jeigu ne JOS balso moduliacijos, kuriose vyrauja absoliučiai deformuotų, neartikuliuotų, plačios amplitudės veblenimų-riaumojimų-murmėjimų-staugsmų-gargaliavimų siaubas ir primityvumas.
Titano-JO (atl. Euripides Laskaridis) balsas užsuktas / atimtas, tačiau jo lėto judesio choreografija ir kojine aptraukta figūra kuria galingą gal dieviškos skulptūros, gal sulėtintai klajojančio human being įvaizdį. Kontradikcijomis pagrįstas visas veiksmas, o žiūrovo darbas – fiksuoti, kur baigiasi ir prasideda rimta ir didelė žmonijos reikšmė, kuri viso labo galbūt tėra pinokiška transformacija, atsiduodanti paprasčiausiu melu.
„Titanų“ režisierius, choreografas, atlikėjas, scenografas – Euripides Laskaridis. Jis savo kūryboje nagrinėja pajuokos ir transformacijos temas, siekia išdidinti situaciją, kai „visuomenė pagaunama be kelnių“. Kad Laskaridis turėjęs sąlytį su Robertu Wilsonu, matyti iš to, kas pradeda, pabaigia ir judina spektaklį: šviesa yra veiksmo šaltinis (šviesų dizainas – Eliza Alexandropoulou). LED sprendimai formuoja scenos zonas, lemia titanišką gyvenimą, duoda leidimą veikti, atima laimę; šviestuvai krenta ir kankina, pasiduoda arba priešinasi komandoms.
Šviesų pavaldumu nurodymams pabrėžiama arba sugriaunama dviejų žmogystų kontrolė ir reikšmė pasauliui: atsitinka, kad šviesa neklauso, ir gyvenimas užstringa. Šviesa čia viršija kūnų galią – kūnas gali nejudėti, užtat sukasi šviesos malūnėlis, ir vietoj kūno aktyvuojasi jo šešėlis, kuris daug daugiau, negu juda: jis įrodo, kad pasaulis šoka, o žmogus stingsta. LED juostos kuria šio spektaklio geografiją: visą laiką eini paskui šviesą, kuri dviem kūdikiams leidžia įkvėpti tūkstantįkart vis tą patį pirmą, arba vis tą patį paskutinį oro gūsį.
Visur pilna sapno šviesų, ir visur pilna, regis, pasąmoninės kilmės garsų, kurie lyg eitų iš tavęs. Nuo pirmos sekundės kamuoja jausmas, lyg vaikščiotum kažkur viskam pasibaigus, ir viskas dar iš inercijos girgždėtų, baigtų kilti garas, mechaninį judesį iš buvusio gyvenimo prisimintų putplasčio fontanas (ištrykštantis atidarius šiukšlinę), išblėsusį karštį atiduotų lygintuvas. Niekas nebeveikia, bet dar skleidžia signalą, ūbauja, ūžia. Niekas nebeveikia, bet JI vis dar puošiasi ir merkia, ko gero, seniai nebemirksinčią akį JAM. Tai yra griuvėsių būsena, kuri įeina į tave atvirkščiai, apsimesdama pasaulio gimimu.
O iš tiesų gal viskas tėra noras juoktis – iš mūsų kaip primatų, kurie žaidžia žmones. Iš mūsų kaip kalbančiųjų, kurie negeba susikalbėti. Iš mūsų kaip formalių veidų, duodančių žmogiškumui toną. Iš mūsų kaip sintetinių rūbų, kurie slepia visokias gėdas.
Man Titanai – vainikuotųjų nuvainikavimas, mažų būtybių juokas, ištinkantis pavieniui, kai didi, karališka žmonijos masė dedasi karūną. Gal tai – net kažkiek nuogi karaliaus drabužiai; gal net kažkiek Jo Strømgreno gargaliuojančių išnykusiųjų jausmas; gal net kažkiek antitezė Wilsono teatro tiražuotai, bet didybei. Ir tikrai kažkiek akies merkimas kitam festivalio spektakliui – IŠ DRAMBLIO KAULO IR MĖSOS – SKULPTŪROS IRGI KENČIA (Žaliasis Kyšulys / Portugalija), kur deformacijas kuria tik kūnai, kostiumai, grimas ir judesys, tačiau kur taip pat atsisakoma tikėti mintimi, kad būti žmogumi yra laimėjimas.
Režisierius Euripides Laskaridis kuria garsų, šviesų, objektų ir grožio gaudesį, kuris skandina žiūrovą kaip matantįjį, girdintįjį, bet ne-suvokiantįjį: čia ateini ne interpretuoti, bet patirti. Ir tik tada įnerti gilyn, į už įvaizdžio tylintį beveik liūdną, beveik naivų titaną, ir absoliutų naujagimį, ir visišką mirusįjį.
Galbūt atrodo, kad čia nėra nieko, kas būtų šokis; bet iš tiesų čia nėra nieko, kas būtų ne šokis: viskas turi savą choreografiją – visų pirma šviesos, atspindžiai, šešėliai, visų antra garsai – kol Ji kramto šitą žemyną ir garsiai eksploatuoja viską, ką randa; JIS tylomis tyrinėja, ieško, lyg pamažu įsisavintų orą ir erdvę.
Plokštėmis, mikrodalelėmis, kalnais, paveikslais egzistuojantis baltas putplastis tampa čežančiu fonu šokančiam žmogui, jo mitiniam jausmui, mūsų visų buities liūdesiui. Bet gražiausias šokis – kūnų transformacijos, kurios pagauna akį lyg kraupumu, lyg žaisme.
Scena, kur JI, įšviesta kelių metrų ilgio LED juostos iš apačios, mėgina megzti ryšį su BALSU – gal JO, gal niekieno; mano užrašuose pavadinta galvos choreografija. Ta kelionė, kurią ši galva nukeliauja LED’o horizontu, duoda suprasti: ir iš vienos galvos gali išeiti teatras, kuris ir karščiuoja pats, ir dusina auditoriją pačiu gražiausiu dusinimo būdu.
Visą spektaklį kamuoja noras šituos transformuotus kūnus liesti pirštais – kad iššoktum reljefą, kad atrastum save, įkritusį gal į burną, užlindusį gal už akies voko, ištatuiruotą gal ant šlaunies. Nesvarbu, kokį, svarbu, kad save: nes čia vyksta tai, kas išmėgina mūsų buvimą žmogumi. Žmogumi kaip rūšimi, kuri vis dar tiki, kad vienaip ar kitaip yra didinga.
