Vaidindama šiame spektaklyje aktorė dar labiau pažino ne tik savo veikėją, bet ir žiūrovus, kurių asmeninės istorijos kartais netgi tampa spektaklio dalimi.
Energija scenoje trykštanti G.Latvėnaitė nuo motinystės džiaugsmų bei rūpesčių nenutolsta ir už scenos ribų, o paradoksalios istorijos iš šeiminio gyvenimo auginant tris vaikus taip pat papildo nuolat besimainantį spektaklį.
Motinos dienos išvakarėse su Gintare kalbėjomės apie „Urvinės mamos“ sėkmės priežastis, ryšį su žiūrovais ir tai, kas mamoms teikia džiaugsmo.
– Nuo spektaklio premjeros prabėgo šiek tiek daugiau nei metai. Kuo šis laikas jums buvo išskirtinis, kokius įsiminėte jausmus ar įspūdžius?
– Po kiekvieno spektaklio sceną palieku su labai geru jausmu, nes šis spektaklis – tikros pozityvo dalybos. Manau, kad „Urvinė mama“ dabar labai reikalinga – ir pati jaučiu, kad šis spektaklis turi didelę prasmę ir netgi padeda mamoms bei tėčiams, nes leidžia iš šalies pažvelgti į šeimos kasdienybę ir dalija gerą nuotaiką.
– Svarbi „Urvinės mamos“ detalė – tiesioginis bendravimas su publika. Ar dažnai po spektaklio tenka sulaukti atsiliepimų, patarimų, kitokių publikos bandymų užmegzti ryšį?
– Taip, be abejonės! Vienas momentas spektaklyje atsirado būtent po pokalbio su žiūrove: kai scenoje pasakoju apie pradėtą naują ryžių trapučių dietą, dabar pridedu, kad tai – lyg makrofleksas (montavimo putos). Šis nedidelis, tačiau labai juokingas niuansas atsirado būtent dėl žiūrovės.
Taip pat pasitaikė vienas labai malonus susitikimas su žiūrove netikėtoje erdvėje – parduotuvėje, kur mane sustabdė ir padėkojo už tai, kad spektaklis buvo toks nuotaikingas ir išblaškė niūrias mintis.
Sulaukiu ir kitų malonių atgarsių, palaikymo, pavyzdžiui, kai mažesniuose miesteliuose pasirodymo vietą paliekame drauge su žiūrovais, prasilenkiant jie nebūtinai ką nors pasako, tačiau nuoširdžiai nusišypso. Tai man, kaip aktorei, reiškia labai daug ir jaučiuosi už tas šypsenas dėkinga.
– Ar jaučiate skirtumą tarp pasirodymų didžiųjų Lietuvos miestų publikai ir mažų miestelių gyventojams?
– Tikrai sunku skirstyti žiūrovus – kaskart apsilankius vis kitoje vietoje žiūrovai taip pat būna vis kitokie. Juk ir spektaklis niekada nebūna vienodas, jis priklauso nuo tos dienos nuotaikos, energijos ar nuovargio, netgi oro.
Vis dėlto vienas dalykas vienija kiekvieno aplankyto miesto žiūrovus – visi jie „Urvinę mamą“ priima su didžiuliu entuziazmu.
– Urvinė mama, kurią žiūrovai mato scenoje, yra panaši į Gintarę, po spektaklio sugrįžtančią namo?
– Mano gyvenime tikrai būna tiek panašių vidinių monologų, tiek situacijų. Vaidindama pasakoju nemažai istorijų iš savo asmeninės patirties, be to, šis spektaklis yra gyvas, jis nuolat darosi vis turtingesnis.
Prie esamo teksto nuolat prijungiu ne tik savo patirtį, bet ir draugių ar net žiūrovių, auginančių vaikus, pasakojimus.
Ar urvinė mama panaši į mane? Taip! Juk nuo savęs nepabėgsiu. Kasdienybėje būnu visokia: ir bėganti, ir nespėjanti, ir pasipiktinusi, ir besijuokianti. Juk ir man kartais košė išbėga iš puodo.
– Ar vaikystėje įsivaizdavote, kokia būsite mama?
– Taip. Turiu pripažinti, kad tikrovė tikrai skiriasi nuo mano įsivaizdavimo. Maniau, kad viskas bus gerokai lengviau ir paprasčiau, bet susidūrusi su tikru gyvenimu supratau, kaip smarkiai klydau.
Vis dėlto man labai svarbus dalykas, kad vaikystėje daviau sau pažadus, susijusius su tuo, kokia būsiu tapusi mama. Labai džiaugiuosi, kad šiuos pažadus man pavyko ištesėti.
– Artėjant Motinos dienai dažnai sukame galvą, kaip geriausia pradžiuginti savo mamą. O kas suteikia daugiausia džiaugsmo jums? Jūsų manymu, kas labiausiai mamas džiugina?
– Netgi per spektaklio repeticijas esu sakiusi: visko būna – vaikas suplėšo ką tik nupirktas kelnes, sudaužo vazą, padaro netvarką ką tik sutvarkytuose namuose ir atrodo, kad jau tuoj pratrūksi.
Bet kai ateini į darželį per mamyčių šventę ir tavo vaikas dainuoja dainą apie mamytę, galvoji: „Dieve, jis nuostabiausias vaikas pasaulyje.“
Tuomet skruostu rieda ašara ir pamiršti visus rūpesčius – supranti, kad tavo vaikas yra geriausias.
Ko gero, tokios akimirkos, kai lanko džiaugsmingas graudulys, yra maloniausios man kaip mamai.
Tuomet suprantu, kokia esu laiminga būdama mama.
– Ko palinkėtumėte mamoms jų dienos proga?
– Visoms mamoms palinkėčiau labai daug kantrybės – svarbiausio dalyko. Be to, labai svarbu nepamiršti parodyti dėmesio vieni kitiems, o ypač – vaikams.
Kartais iš pirmo žvilgsnio paprastas veiksmas – prisilietimas ar paglostymas – yra labai stiprus dalykas.
Spektaklis „Urvinė moteris“. Gegužės 9 d. 20 val. Muzikinis teatras „Legendos klubas“ (buvęs muzikinis teatras „New York“).
