Praėjusią savaitę Tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone geriausia pasaulio operos soliste pripažintas 37 metų lietuvių sopranas A.Grigorian pradeda debiutų aukščiausios lygos pasaulio operos teatruose maratoną.
Netrukus menininkė įžengs į vieną garsiausių – Milano teatro „La Scala“ sceną. Šiame teatre solistė repetuoja pagrindinį vaidmenį austro Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ („Die tote Stadt“), beje, sukurtoje 23 metų kompozitoriaus.
Spektaklį stato iškilūs lietuviams pažįstami menininkai – britų režisierius Grahamas Vickas, režisavęs Vilniuje „Idomenėją“, ir amerikiečių dirigentas Alanas Gilbertas, viešėjęs pas mus su Niujorko filharmonijos orkestru.
„La Scala“ yra įrašyta ryškiausių Lietuvos solistų biografijose. Šio teatro publiką yra žavėję Virgilijus Noreika, Violeta Urmana, čia kadaise susipažino ir pamilo vienas kitą Lietuvos operos žvaigždės Gehamas Grigorianas ir Irena Milkevičiūtė, o dabar dainuos jų dukra Asmik.
– Koks pojūtis įžengti į „La Scala“ ne kaip žiūrovei, o kaip artistei? – paklausiau A.Grigorian.
– Man šis teatras išskirtinis ne tiek dėl legendinės auros, kiek dėl šeimos istorijos – čia susipažino mano tėvai (1978–1979 m. G.Grigorianas ir I.Milkevičiūtė stažavosi „La Scala“ teatre). Dėl to savijauta ypatinga.
Tačiau visa kita čia – kaip ir bet kur kitur. Repeticijų salės visur vienodos. Dirbu nuo ryto iki vakaro netausodama jėgų. Kaip visada.
Komfortą sukuria žmonės, kurie yra šalia, ne teatro tarnybos.
Aišku, dideliuose teatruose paprastai tvarkomasi geriau.
Kita vertus, Italija neįsivaizduojama be tam tikro spontaniškumo. (Šypsosi.)
Kiekvieną dieną yra ko pasimokyti. Režisierius G.Vickas – tikras teatro monstras gerąja prasme: nuostabus profesionalas, muzikantas ir choreografas, o mano scenos partneris vokietis Klausas Florianas Vogtas – vienas ryškiausių dabarties tenorų. „Miręs miestas“ – jo vizitinė kortelė.
Tai labai spalvinga opera, mano dainuojama Marietos partija – sudėtinga, su šnekamuoju vokišku tekstu, daug judesio ir šokių.
Dirbame be galo intensyviai.
– Be poilsio dienų?
– Ilsiuosi šiuo metu, šnekėdamasi su jumis, kai man daro pedikiūrą. Tris kartus per savaitę užsiimu joga. Tai privalomas ritualas – kaip dantis valytis. Dainuojant tokį platų repertuarą kaip mano reikia labai geros fizinės formos.
Mes turime mėgstamą ritualą ir su dukra Lėja, kuriai šią vasarą sukaks treji metai. Ji visur keliauja su manimi.
Kai grįžtu iš repeticijų, einame valgyti ledų. Kasdien praleidžiame kartu bent kelias valandas, kartu miegame – tai daug reiškia ir man, ir vaikui.
Iki pat žiemos poilsio turėsiu tik tarp spektaklių. Tačiau kai geri partneriai, ilsiuosi ir dirbdama, nes labai myliu savo darbą.
– Jūsų laukia visa virtinė debiutų: po „La Scala“ – Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus Bastilijos ir Vienos valstybinėje operose. Šuoliai per scenas nepakenks šeimos ritualams?
– Gal prasidėjus darbams Amerikoje ir bus sunkiau, bet Europoje gyvensime taip, kaip gyvenome.
Aš visada buvau laisva menininkė, kas tris mėnesius keliaujanti iš vienos vietos į kitą. Lagaminus keičiu Vilniuje – mano namai kol kas Lietuvoje, bent jau kol sūnus Nojus čia mokosi.
O Lėja – mano kelionių draugė. Ją pakaitomis padeda prižiūrėti anyta ir auklė. Nojus taip pat dažnai pas mane atskrenda. Praleisime kartu ir šį savaitgalį, jis būtinai bus ir premjeroje.
Vyras premjerose būna visada. Šįkart atvažiuos ir mama, draugų, vokalo pedagogai ir pianistas Justas Čeponis, su kuriuo rengėme Marietos partiją. Bus labai smagu.
– Jūsų sutuoktinis Vasilijus Barchatovas taip pat buvo nominuotas Tarptautiniuose operos apdovanojimuose kaip režisierius kartu su keliomis teatro garsenybėmis. Tarsi paneigiate stereotipą, kad talentams sutarti šeimoje sunku?
– Mes – lygiaverčiai kūrėjai, nė vienas netempiame kito žemyn ar aukštyn, tad nei pavydime vienas kitam, nei konkuruojame tarpusavyje.
Kadangi mūsų profesijos skirtingos, skiriasi ir karjeros fazės, nors esame bendraamžiai. Kaip kartą sakė baleto šokėjas Nikolajus Ciskaridzė operos režisieriui Dmitrijui Černiakovui: „Mums abiem – po 38 metus, bet aš – jau senstelėjęs šokėjas, o tu – vis dar kylantis jaunas režisierius.“
Panašiai yra mūsų atveju: man dabar – karjeros pikas, o Vasilijui – dar viskas prieš akis. Tokiam jaunam režisieriui vien būti nominuotam Tarptautiniuose operos apdovanojimuose greta teatro asų Calixto Bieito, Krzysztofo Warlikowskio – didelis laimėjimas.
– Jau turite ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, dukart tapote Tarptautinių operos apdovanojimų laureate – 2016 metais jus išrinko ir geriausia jaunąja soliste. Nesidairote visuomeninės veiklos, kuri paprastai lydi įvairius titulus?
– Manau, kol kas ankstoka apie tai galvoti. Dar tik pagavau bangą – reikia ant jos išstovėti, ja pajudėti, bent jau debiutuoti numatytuose teatruose.
Mane labai domina labdara ir kitokie naudingi projektai – tikrai jų imsiuosi, kai labiau įsitvirtinsiu.
Tačiau kol kas esu susitelkusi į mokymąsi. Noriu išnaudoti tam visas galimybes.
– Jūsų darbai užsienyje suplanuoti penkeriems metams į priekį. Ar pavyks tarp jų įterpti pasirodymus Lietuvoje?
– Kitą sezoną dainuosiu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre savo vyro režisuotoje Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“. Jei bus įmanoma, grįšiu ir į „Vilnius City Opera“.
Jos veikloje dalyvauju visada, ne tik dainuodama – dairausi jai naujų žmonių užsienyje, stengiuosi juos atvesti į trupę.
Tai mano šeima. O juk į šeimą visada sugrįžti.
Padėkojo visiems, kurie stebėjo, vertino ir įvertino
Balandžio 29-osios vakarą iškilmingoje Tarptautinių operos apdovanojimų ceremonijoje Londono „Sadler’s Wells“ teatre buvo paskelbta, kad Metų operos soliste tapo Zalcburgo festivalyje Salomėjos vaidmeniu pasaulį pakerėjusi A.Grigorian.
Solistė iš Lietuvos po ceremonijos feisbuke paskelbė jautrią padėką: „Ačiū! Ačiū visiems ir kiekvienam už nuoširdų džiaugsmą! Už sveikinimus! Už palaikymą! Tikėjimą! Už pamokas! Už supratimą! Įvertinimą! Už meilę! Ačiū visatai už tai, kad atėjau per tokius didžius menininkus kaip mano tėvai. Ačiū tėvams už talentą, kurį paveldėjau, ir visas pamokas, kaip jį užauginti ir puoselėti. Ačiū draugams! Mokytojams! Mano kūno ir sielos gydytojams! Kolegoms! Visiems, kurie stebėjo, vertino ir įvertino. Išgirdo. Suprato. Ačiū Armėnijai už pakylėjimą, džiaugsmą ir atvirą širdį. Ačiū Lietuvai už stiprybę, kantrumą ir drąsą! Šis apdovanojimas man nereikštų nieko, jei negalėčiau juo dalintis su jumis visais! Ačiū!!!“
