54-erių rygietis, kurio knyga „Dienoraštis“ neseniai pasirodė lietuviškai, susitiko su skaitytojais, išreiškė pagarbą iškeliavusiam į amžinybę savo bičiuliui Eimuntui Nekrošiui, pavadindamas jį uola.
Naujojo Rygos teatro (NRT) meno vadovas, įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas A.Hermanis viešėjo Vilniuje kultūros žurnalo „Krantai“ ir Scenos meno kritikų asociacijos kvietimu. Nors daug kur vadinamas latvių teatro pasididžiavimu ir dažnai kviečiamas kurti spektaklius garsiausiuose Europos operos į dramos teatruose, A.Hermanis tikino, kad šeima, vaikai ir namai yra jo atrama.
Septynių vaikų tėvas prisipažino, kad režisuodamas dažnai užduoda sau klausimą, ar norėtų, kad tai pamatytų jo vaikai. Diskusiją apie šiuolaikinį teatrą ir A.Hermanio knygą „Dienoraštis“, kurią išleido „Krantų“ redakcija, moderavo teatrologas Audronis Liuga.
E.Nekrošių regėjo sapne
A.Hermanio ryšys su Lietuva stiprus. Paauglystėje jis vykdavo autostopu iš Rygos į Vilnių, yra nakvojęs vieno sostinės daugiabučio laiptinėje, nes neturėjo pinigų. Apie Lietuvą jis užsimena savo knygoje, minėdamas ne tik E.Nekrošių, bet ir Juozą Statkevičių, kurį yra kvietęs kurti kostiumus.
Šį pavasarį Naujajame Rygos teatre turėjo įvykti E.Nekrošiaus premjera. Nors sumanymas žlugo, bet miręs lietuvis sapnuojasi latviui iki šiol.
„Man atrodė, kad jis repetuoja su manimi kaip su aktoriumi. Gal jis apsimeta, kad yra karalius Lyras? Atsibudęs supratau, kad yra dalis tiesos, nes Eimuntas – ypatingas atvejis“, – tikino A.Hermanis.
E.Nekrošiui skirtame nekrologe latvis rašė, kad meno ir teatro žmonės dažnai giriasi užsiimantys dvasiniais dalykais. Bet iš tų žmonių, kuriuos rygietis sutiko teritorijoje, vadinama menu, nedaug buvo dvasingų asmenų.
Latvis neabejojo, kad yra kelios priežastys, lėmusios E.Nekrošiaus kitoniškumą. Viena jų, lietuvio režisieriaus spektakliuose kalbama apie vertikalę ir dvasinius dalykus. Tai – retai išimtis šiuolaikiniame teatre.
Repetuodamas Europos garsiausiuose teatruose, A.Hermanis pastebėjo, kad kalbėti su aktoriais apie Dievą – tai blogas tonas, nes toks atvykėlis greitai tampa anekdotu.
Kalbėdamas telefonu su E.Nekrošiumi, A.Hermanis kartą prasitarė apie sumanymą kartu su Michailu Baryšnikovu statyti spektaklį apie popiežių emeritą Benediktą XVI, savo noru palikusį Katalikų bažnyčios ir Vatikano vadovo postą.
„Ar tai bus apie Katalikų bažnyčią?“ – pasiteiravo E.Nekrošius. Tada A.Hermanis jo paklausė: „O kiek procentų tu esi katalikas?“. Išgirdo tokį lietuvio atsakymą: „Tris šimtus“.
A.Hermanis neabejojo, kad giliai tikintis lietuvių režisierius buvo išimtis šiuolaikinio teatro pasaulyje.
Dar viena priežastis, kuri A.Hermaniui buvo itin svarbi, tai E.Nekrošiaus gebėjimas kalbėti metaforomis – atskleisti epizodo esmę ne tekstu, o vaizdiniais.
„Man tai atrodė kaip tikra revoliucija, E.Nekrošius buvo kaip uola“, – pripažino latvių režisierius.
Dvi santuokos – septyni vaikai
Susitikime su A.Hermaniu teatrologas A.Liuga palietė daug ir kitų temų. Pavyzdžiui, apie tai, kodėl knygos viršelyje žodis „dienoraštis“ įrėmintas kabutėmis. A.Liugai kilo netgi toks įspūdis, kad buvo atrinkti tam tikri įvykiai iš 2015–2016 metų, bet tai nėra nuolat pildomas dienoraštis.
Knygos turinį sudaro tarsi dvi dalys: namai ir pasaulis, kurios neturi jungiamojo ryšio. A.Hermanis yra septynių vaikų tėvas: su 18 metų jaunesne antrąja žmona aktore Kristīne Krūze-Hermane augina tris vaikus, dar trys vaikai – iš pirmos santuokos su este Merle Kiiver, dar vienas vaikas – iš nesantuokinio ryšio.
Daugiavaikėse šeimose gimusios atžalos kartais skundžiasi, kad buvo nuskriaustos, nes trūko tėvų dėmesio. Režisierius vadovaujasi viena taisykle – profesinį gyvenimą griežtai atskiria nuo šeimos ir vaikų. A.Hermanis prisipažino, kad galėtų būti kitos profesijos atstovu ir vaikai nesužinotų, su kokiais sunkumais jis susiduria.
„Kai matau teatre, ką daro kiti režisieriai, o tai neretai būna tam tikra riba tarp padorumo ir nepadorumo, pagalvoju, ar jie norėtų į tokį spektaklį pakviesti savo vaikus“, – svarstė pašnekovas.
A.Hermanis rašė „Dienoraštyje“, kad namai – tai uždara teritorija, nes jis puikiai jaučiasi tik tada, kai pro langą nemato kito latvio. Latvijoje jis turi nuošalioje vietoje sodybą, kur parduotuvė už 20 kilometrų, čia praleidžia su šeima bent tris mėnesius.
Jeigu latvių režisieriui kas nors leistų išsirinkti laiką ar vietą gimti ir gyventi, tai būtų senoji geroji Viena. Menininkas juokavo, kad vos per dvejus metus parašytas „Dienoraštis“ yra dar vienas projektas, knyga taip pavadinta ne atsitiktinai, nes ją juk reikia parduoti.
Latvių teatras išgyvena pakilimą
Diskusijai apie šiuolaikinį teatrą vadovavęs teatrologas A.Liuga užsiminė, kad A.Hermaniui visada rūpi aktorius. Tuo tarpu daugelis šiuolaikinių režisierių daro viską, kad aktorių paverstų sraigteliu.
Rygietis ta proga papasakojo, kaip Maskvoje pirmą kartą vyko šiuolaikinio teatro festivalis. Visi dalyviai buvo susodinti į autobusą, kuris turėjo nuvežti į spektaklį: „Greta manęs sėdėjo Jevgenijus Griškovecas, kuris pasakė – jei šį autobusą susprogdintume, artimiausius tris dešimtmečius Europoje nebūtų jokio šiuolaikinio teatro.“
Kadangi visi jaunieji režisieriai išgyveno, netgi tapo Europos garsenybėmis, jie rėmėsi vietine patirtimi.
Latvių režisieriaus A.Hermanio tarptautinis pripažinimas – tai taip pat duoklė Latvijos teatrui, nes šios šalies teatras išgyvena pakilimą.
Istoriškai latvių teatras buvo veikiamas prieštaringų įtakų. Viena jų – tai vokiečių kultūra, nes vokiečiai įkūrė Rygą, čia keletą metų kapelmeisteriu dirbo vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris.
Kita vertus, Rygoje didelę įtaką turėjo tai pat rusų teatro mokykla, nes čia keletą metų vadino rusų teatro novatorius Michailas Čechovas.
Tarp šių grinapusių gimė latvių teatras. Tačiau ilgą laiką Latvijoje niekas nesakydavo kaip Lietuvoje – eime žiūrėti Vaitkaus, Nekrošiaus ar Tumino spektaklio, nes Rygoje ilgą laiką buvo einama žiūrėti talentingų aktorių darbų.
A.Hermanis atskleidė vieną taisyklę, kaip atspėti, ar aktorius spektaklyje yra svarbus, ar ne. Pasitaiko atvejų, kai aktorius suserga, patiria traumą ir jį reikia pakeisti. Jei tai pavyksta padaryti per dvi dienas, vadinasi, spektaklyje nėra reikšmingas aktoriaus darbas. Jei aktorius iš esmės svarbus, mažiausiai mėnesį neįmanoma rasti pamainos.
KGB maišuose aptiko ir savo tėvo pavardę
E.Nekrošiaus mirtis sujaukė Rygos teatro planus, atsiradusi pauzei aktorių trupės tvarkaraštyje A.Hermanis ėmė kurti spektaklį apie KGB maišus.
Pasirodo, pernai gruodį, sukakus 25-eriems draudimo metams, Latvijoje tapo viešai prieinami duomenys apie KGB agentūrą. Ši tema nuo jaunystės jaudina A.Hermanį, jis taip pat patyrė, kas yra politinės represijos. Būdamas pacifistas, latvis atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, jis privalėjo atlikti tarnybą sovietinėje kariuomenėje, o tuo metu vyko Afganistane karas. A.Hermanis jautėsi nukentėjęs nuo KGB persekiojimo.
Su KGB siejamas ir jo tėvo likimas, nes maišuose tarp agentūros dokumentų buvo surasta režisieriaus tėvo pavardė. „Mano tėvas sovietiniais laikais gavo KGB kortelę kartu su savo pareigomis. Jis buvo vyriausias redaktorius laikraščio, skirto latvių emigracijai Vakaruose. 1985-aisiais jis pradėjo eiti šias pareigas“, – atvirai kalbėjo A.Hermanis.
Spektaklį apie kolaboravimą jam padėjo kurti jauni aktoriai, gimę tais laikais, kai jau buvo atkurta Latvijos nepriklausomybė.
Kaip archeologai jie aptiko daug radinių ir per kelis mėnesius sukūrė netgi „naują agentūrą“. Jie susitiko su daug žmonių, kurie buvo ne tik KGB agentai, bet ir kadriniai darbuotojai, verbavę naujus asmenis, taip pat dirbę diplomatinėje priedangoje ir rinkę užsienyje duomenis apie įtakingus pasaulyje latvius.
A.Hermanis pabrėžė, kad aktoriai kur kas geriau surinko medžiagą nei žurnalistai, istorikai ar mokslininkai, nes sugebėjo rasti kelią į širdį.
Vadinamąjį archeologinį metodą taiko ne vienas neformalus teatras. Nors Naujasis Rygos teatras yra valstybinis ir repertuarinis, bet aktoriai taip dirba jau kelis dešimtmečius, jie natūraliai tampa dramaturgais ir spektaklio bendraautoriais.
Scenoje atsidurs ne tik popiežius, bet ir M.Gorbačiovas
Teatro planuose – spektaklis apie Benediktą XVI – popiežių emeritą, buvusį Katalikų bažnyčios bei Vatikano vadovą Josephą Ratzingerį, kuriam dabar 92-eji.
Tikėtina, kad ne vien sveikatos sutrikimai privertė jį atsisakyti šio svarbaus posto. Jaunystėje garsėjęs liberalumu teologas J.Ratzingeris turėjo daug priežasčių šiam žingsniui.
Kadangi spektaklyje vaidins Michailas Baryšnikovas, natūralu, kad Benediktas XVI negalės kalbėti rusiškai. Scenoje vyks dialogai įvairiomis kalbos, kurios girdimos Vatikane.
Dar vienas karštas sumanymas – spektaklis apie Michailą Gorbačiovą. A.Hermanis jau lankėsi pas buvusį Sovietų Sąjungos vadovą, kuriam dabar 88-eri. Kai kas iki šiol kaltina M.Gorbačiovą dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Bet nė į vieną savo premjerą latvių režisierius neateina, jis žino, kad tai, ką patiria aktoriai, yra sunku išsakyti žodžiais.
„Aš kaip ekspedicijos vadovas privalau viską organizuoti, bet negaliu kartu su alpinistais šturmuoti viršūnės, turiu pasilikti, nes esu už viską atsakingas“, – tikino A.Hermanis.
Svečias neabejojo, kad režisieriaus profesija turi savo privalumų, nes ilgai dirbant galima pasidaryti šiek tiek „žydu“, mat šios tautos atstovai vienu metu mato tai, kas juokinga ir kas rimta, tai, kas esminga ir kas buitiška.
