„Šio vakaro idėja sietina su mintimi įamžinti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį“, – skelbia baleto meno vadovas Krzystofas Pastoras. Verta suklusti, lozungais ir skambiais pavadinimais paramstytas meno kūrinys visada kelia klausimų.
Žodis triptikas pačia plačiausia prasme reiškia tris kompozicijas, susijusias tarpusavyje tema, idėja ar siužetu. LNOBT parodyti baletai – „Dienos, minutės“, „Franceska Mann“ ir „Pradžioje nebuvo nieko“ – minėtais predikatais niekaip nesusiję.
Maža to, jeigu juos bandysi sieti per teatro strategų pasiūlytą idėją, gausi ne visai korektišką loginį ryšį: pradžioje nebuvo nieko, vėliau Holokaustas, o dar vėliau visi įsispoksojo į ekraną. Tas „įsispoksojo į ekraną“ ir buvo geriausia, kas nutiko šiame vakare.
Martyno Rimeikio vienaveiksmis baletas „Dienos, minutės“ pasiūlo kontempliuoti norvegų antropologo Thomaso Hyllando Erikseno knygoje „Akimirkos tironija“ išmąstytą mintį: stovime vietoje pašėlusiu greičiu. Siūlo, bet nereikalauja.
Baletas konceptualus, kalbantis apie pažangių technologijų sukeliamą šalutinį poveikį, tuščios informacijos perteklių, žmogaus pasimetimą reiškinio akivaizdoje, savasties praradimą, žalingas priklausomybes ir dar apie daug, ką kiekvienas gali išjausti individualiai, nebrukamas į konkrečios filosofijos rėmus.
Monumentalios, scenografo Marijaus Jacovskio sukurtos šventovės ekranui-sistemai vaizdas įtaigiai kviečia stebėtoją į netrukus įvyksiančias mišias, kuriose bus aukojamas mūsų pačių kūnas ir kraujas. Scenoje aštuoni individai tarsi atnašauja sistemai, kuri pulsuodama įvairaus intensyvumo šviesos impulsais, neleidžia nutraukti nematomų, bet tiesiog fiziškai jaučiamų saitų.
Baleto artistai – Julija Stankevičiūtė, Jeronimas Krivickas, Rūta Lataitė, Ernestas Barčaitis, Vilija Montrimaitė, Danielis Dolanas, Gohar Mkrtchyan ir Genadijus Žukovskis juda neįtikėtiname sinchrone, bet tuo pačiu pasilieka ir labai individualūs, atpažįstami.
Gražus choreografiškai J.Stankevičiūtės ir J.Krivicko duetas nepaprastai iškalbingas dar ir turinio prasme. Jaunas žmogus, tarsi atrandantis savo kūną ir bandantis pasiekti kitą nuščiuvusio, intymia šviesa spinduliuojančio ekrano akivaizdoje. Filosofija...
Choreografo M.Rimeikio šokio kalba dinamiška, autentiška ir toliau tobulėja. Įspūdį daro ir kūrėjo neįtikėtinai aiškus, profesionalus santykis su visomis spektaklio dedamosiomis – erdve, muzika ir vizualiuoju turiniu.
Kompozitorės Marijos Paškevičiūtės elektroninė muzika – labai organiška, su įdomiai panaudotai natūraliais, realioje erdvėje fiksuotais garsais (pvz., tilto grandinių žvangėjimo, pravažiuojant automobiliui).
Koks paveikus spektaklis estetiškai, galima suvokti ir kilus nenugalimam norui įlįsti į vieną iš Elvitos Brazdylytės sukurtų kostiumų. Arba bent į kažką panašaus. Kartais pasaulėžiūra gali formuotis ar pasireikšti per labai netikėtus aspektus. Tai gero meno galia.
Greta tokio paveikaus, logiškai nuoseklaus spektaklio sunkiai gali egzistuoti menkesnio energetinio krūvio ar minties veikalai. Matyt, tai buvo akivaizdu ir vakaro idėjos autoriams. „Dienos, minutės“, priešingai skelbtam programos eiliškumui, buvo parodytas paskutinėje dalyje. Pirmoje dalyje skleidėsi graži pasaulio sutvėrimo pasaka, inspiruota baltų mitologinių pasakojimų.
Kaip žinia, pasaulio sukūrimo mitai skirstomi į 5 grupes, kurių viena remiasi pasaulio atsiradimu iš chaoso arba iš nieko (ex nihilo). Živilė Baikštytė, kurdama baletą „Pradžioje nebuvo nieko“, greičiausiai rėmėsi būtent šia kosmogoniška versija. Deja, be labai gražaus teatrologės Kristinos Steiblytės poetinio opuso vakaro programėlėje ir transcendentinių veikėjų sąrašo, platesnio paaiškinimo žiūrovui nepasiūloma.
Gal buvo tikimasi puikaus publikos išprusimo etnologiniais klausimais, o gal tiesiog nenorėta nerti per daug giliai. Juk anot semiotiko Algirdo Juliaus Greimo, – Mėnulio meilė Aušrinei yra viena skaudžiausių, plačiai žinomų dievų pasaulio tragedijų. Kokios čia dar tragedijos! Skamba graži pasakinė Antano Jasenkos muzika, gražiai juda Manto Bardausko vaizdo projekcijos, oru sklendžia vasarvidžio nakties sapno būtybės, gražiai šoka žiburėliai, skambalėliai.
Dievai ir žmonės balete perdėm iliustratyvūs, todėl natūrali, rimta percepcija tampa komplikuota. Atrodo, vartai pasakų knygelę vaikams ir labai nesigilini. Ž.Baikštytės choreografinė raiška atpažįstama, nors ir balansuoja ties šokio teatro riba, ne visada organiška, kartais perkrauta simbolinių gestų ir metaforų.
Toks baleto veikalas iš tiesų atrodo kaip ką tik išsiridenęs iš „Kūrybinio impulso“ vystyklų, bet kokioje nors kitoje dimensijoje gal ir gali egzistuoti elitinėje LNOBT scenoje. Imponuoja autorių nuoširdumas, temos naujumas ir neutralumas.
Tuo metu „centrinis pano“ (jeigu kalbame apie triptiką) „Franceska Mann“ byloja apie vieną skaudžiausių žmonijos patirčių – Holokaustą. Įdomu, kas prisiims atsakomybę už choreografės Editos Stundytės naivumą ir nepavykusį bandymą pasireikšti anaiptol ne neutralioje temoje?
Kam galėjo pasirodyti, kad Lietuvos publika yra tokia visaėdė, kad suvalgys tiesiog karikatūriškus (III scena) choreografinius vaizdus, skambant nuostabiai, neseniai Anapilin išėjusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikai?
Situaciją iš dalies gelbėjo Arkadijaus Gotesmano jautriai gyva perkusija, scenografo M.Jacovskio darbas, istoriškai nuoseklūs Jelenos Lebedevos kostiumai ir charizmatiškoji balerina Mel Bombardo. Ji įtaigiai sukūrė Fraceskos Mann paveikslą, asmeniniu profesionalumu kilstelėjo nelabai vykusios, primityvios choreografijos lygį.
Baletas pabrėžtinai biografinis, pasakojantis apie realius istorinius asmenis. Tuo metu vienos iš konfliktuojančių pusių sukarikatūrinimas (vokiečių karininkai naciai) tarsi sumenkina kitos pusės didvyrišką poelgį.
Iš tokios koncepcijos ir atsirado spektaklyje skraidančios antys, butaforiniai automatai, butaforinis pistoletas, butaforiniai nacistai ir kaip pasekmė – butaforinis moterų maištas koncentracijos stovykloje. Dievaži, šoa tema neturėtų kelti nesveiko juoko ar noro pasišaipyti.
