Kaimynų kieme buvo didelis gandralizdis, matydavau kaip gužutis iš jo nešiodavo vaikus po visą kaimą. Aš labai labai norėjau, kad gužutis man atneštų broliuką. Užtaigi Šiaulaičiuose buvo labai daug vaikų. <...>
Šiaulėnuose ilgokai prasimokiau, gavau brandos atestatą, kai man jau buvo dvidešimt metų. Seną lagaminą apsiuvau nauja juoda medžiaga ir traukiniu atvažiavau į Vilnių. Bet nepavyko... Per stojamuosius egzaminus kažkas uždėjo ant mano peties šimtą kilogramų sveriančią ranką ir pasakė: brolyti, važiuok namo. Išvažiavau.
Gerokai vėliau, jau mokydamasis institute, supratau, kad tai buvo Dilkos darbas. Bet dabar mane globojo Palaima, ir Dilka nieko negalėjo padaryti. Kartą nupiešiau teatrinius kostiumus kabančius ant siūlų, Gutauskas labai juokėsi, o aš buvau išvarytas į lėlių teatrą.
Atėjau į Čiurlionio gatvę (ten buvo įsikūręs teatras), žiūriu – „akurat“: čia tikros zuikių galvos kabo ant siūliukų. Suprasdamas, kad nauja šluota turi naujai šluoti, siūliukus nukirpau. Teatre supyko už siūliukų nukarpymą, paprašė pasiieškoti kito darbo. Pradėjau iš naujo. Patiko.
Supratau, kad vietoje nukirpto arba sugriauto reikia kito, naujo, savo. Taip kovoje už savo gimė mano teatro supratimas. Kitų mokslų apie teatrą neišėjau, todėl didžiausia akademija yra mano bobulytės pasakos, kurias girdėjau mažas būdamas. Nuo jų aš pradedu kiekvieną naują savo darbą, kiekvieną pasaką, kiekvieną spektaklį.
Nedarau spektaklių nei vaikams, nei suaugusiems atskirai. Darau tokius vaidinimus, kurie man pačiam labiausiai patinka. O kai taip neišeina, būtų labai gerai, kad teatras tokio mano darbo visai nerodytų. Bet teatras yra toks kvailas, kad rodo viską. Namie pranašu nebūsi. Darbas kitame teatre – šventė.“
***
Vitalijaus Mazūro niekas taip gerai nenusakys, kaip jis pats. Kalbėdamas jis niekada nesistengia dėtis visažiniu, tačiau ypač tiksliai atskleidžia savo be galo autentišką, nuoseklų, aukščiausiais meniniais kriterijais grįstą santykį su gyvenimu.
Tai yra amžiaus žmogus, savyje ir savo kūryboje talpinantis visos mūsų kultūros, praeities savastį bei mentalitetą. Jis yra mūsų šaknys ir dabartis. Kurdamas iš autentiškų, archainių medžiagų, Mazūras sugebėjo būti avangardistu. Jo lėlės tarytum iš futuristų, ekspresionistų ar siurrealistų paveikslų. Jo mąstymas niekada nedvelkė vakardiena, todėl praeitin tolstantys spektakliai yra tikri sopuliai.
„Lėlių teatras visų pirma turi būti Teatras“, – taip keliais žodžiais V.Mazūras nusako savo lėlininko motto. Šventai patikėjęs lėlių teatru, jis kūrė pasaulį, kurį kiekvienas suvokė pagal save. Negali sakyti, kad jo spektakliai turėjo tikslų adresatą, negali paneigti, kad jie jo neturėjo. Buvo kuriamas teatras, kuris turėjo savo publiką. O svarbiausia, kad „teatras“ ir „kūryba“ patys savaime „reiškė“ aukščiau, nei vien simbolinę šio meno misiją.
Žvelgdamas į V.Mazūro kūrybos pradžią, gali pastebėti keistą „pranašystę“. Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovu paskiriamas ne režisierius, o dailininkas. Tai ne sutapimas ar atsitiktinumas. Teatras patikimas lėlininkui, į kurio sąvoką įeina viskas: ir režisūra, ir vaizdas, ir pati lėlininkystės technologija. Optimalus variantas lėlių teatre.
Tuo metu didžiųjų formų lėlių spektakliams tai buvo ne dažnas atvejis. Paprastai į universalaus lėlininko sąvoka reiškia mažųjų formų lėlių spektaklius. Temų kaita gali išsivystyti iki vientiso spektaklio, tačiau pajungti visą aktorių trupę, sustyguoti visą sudėtingiausią teatro mechanizmą – lėlių teatro istorijoje retas reiškinys.
V.Mazūras, turėdamas puikią menininko uoslę, šių dienų akimis žiūrint buvo tikras avangardistas, savo teatriniu mąstymu prisijungęs prie to meto „kabinetuose“ dar nepripažintų poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio.
Šie autoriai aštuntajame–devintajame dešimtmetyje buvo ryškiausi dvasiniai dekadentai. Jų kūrybos dar nebuvo mokyklų programose, bet jaunimas ir jų kartos žmonės bene labiausiai skaitė, mokėsi mintinai, lankė poezijos vakarus, kad galėtų akis į akį susitikti su „kitokios“ erdvės ir laiko supratimu.
M.Martinaičio „Pelenų antelė“ (1971), „Avinėlio teismas“ (1976), Gedos „Pasakos apie stebuklingą berniuką“ („Baltas Niekas“, 1974), „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ (1978), „Ak, vija, pinavija!“ (1979) ir kiti Mazūro statyti spektakliai buvo ne vien ypatingo poetinio pasaulio atradimai.
Šalia tokios dramaturgijos stojo kompozitoriai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras. Į to meto kultūrą jie įnešė tam tikrą egzistencinį liūdesį, lietuvių liaudies pasakoms būdingą dvasinių pasaulių sankirtą. Kvailas sovietmečio optimizmas, trykštantis kiekviename kultūriniame renginyje, buvo nuslopinamas tik teatre.
Neteisinga būtų V.Mazūrą išskirti kaip „drąsiausią“, „vienintelį“. Daug spektaklių jis statė su režisierėmis Aurelija Ragauskaite, Laima Lankauskaite. Be to, kituose teatruose ledus jau buvo pralaužę režisieriai Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, iš mokslų grįžę pradėjo kurti Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius.
M.Martinaičio „Žemės dukra“, Federico Garcìa Lorca’os „Dono Kristobalio balaganėlis“ ir „Dono Perlimplino meilė“, Antano A. Jonyno „Cirkas yra cirkas“, Hanso Christiano Anderseno „Lakštingala“ – V.Mazūro spektakliai, įėję į Lietuvos teatro aukso fondą.
V.Mazūras, kurdamas vaizdą, visuomet mokėjo praplėsti dramatiniuose tekstuose užkoduotą simboliką, poetinių tekstų metaforiškumą. Asociatyvus mąstymas – V.Mazūro siekiamybė. Kai regimasis vaizdas susilieja su muzika, dažnai ir gimsta spektaklis.
Stagnacijos metais V.Mazūro kuriamas teatras buvo kaip tam tikras politinis iššūkis. Kurdamas be jokių politinių akibrokštų, jis vis dėlto savo kūrybos skleidžiama dvasia kūrė tautinį teatrą, kuriame subtili, subjektyvi pasaulėjauta savo profesionalumu buvo pralaužusi hermetiško pažinimo ribas.
***
Iš V.Mazūro kūrybos ir dienoraščių:
aš veidrody matau
išartą žemę
ir juodvarnių pulkus
ir slieką ilgą
ir dar ilgesnį gandro kaklą
ir varlę mirštančią
ir medį žydintį
aš veidrody matau
pasaulį visą
negrįžtantį. O lekiantį
taip greitai pro mane
aš veidrody matai
savo minčių
miražą (1982 m.)
Kuriu teatru. Iš bobutės pasakų. Iki šiol mintyse išlaikiau vaikystės reginį – sena gryčia, kažkokia juoda kamara, staklės, mestuvai... Aš vis iš ten imu. Ten randu visą pasaulį. Šiaulaičių kaime augome kaip toj pasakoj – septyni broliai ir sesuo Elenytė. Labai mėgau aitvarus leisti. Ir dabar juos leisčiau, jei būtų didelė pieva. Dar tokį važiuką pasidarydavau, pakabindavau paltų ant kabyklos ir lėkdavau. Sutikti žmonės žegnodavosi, manydavo, kad vaiduoklis. Vaikystėje mėgau „meistravoti“ – dariau visokius grėblius, šaukštus, puodus, „tabakierkas“, malūnus, tankus, motociklus... Mokykloje labai nesisekė fizika, todėl mokytojui sumeistravau vienos lempos detektorinį radijo imtuvą, kuriuo galėjo net „Amerikos balso“ klausyti. Jis man penketus pradėjo rašyti. O į lėlių teatrą Dailės instituto profesoriai įstūmė – pamatė, kad vinis moku kalti į pagalį. Pirmą lėlių spektaklį pamačiau jau būdamas 27 metų. Apsisuko galva, bloga pasidarė. Buvo toks skudurinis natūralizmas, viskas be skonio. (1995 m.)
Užmušinėsiu visus, liežuvius iškarpysiu, kad aktorius nebertų svetimų minčių, kaip vaikas eilėraštį. Teatrą gali sutverti iš nieko: iš šiaudų, bulvių, supintų karklų, manų košės… Turiu pasidaręs gal penkis tokius teatrus, jau studijoje vietos nebėra. (1995 m.)
Jei galėčiau bent tris dienas per savaitę <…> užsirakinti duris! (1995 m.)
Darbas teatre man padėdavo – nueinu, su direktoriumi susibaru, paskui namie ar teatre galiu energingai dirbti. Geriausios mintys ateina po kokio streso. Iš pusiausvyros mane sunku išvesti. Smagu, kai mane atakuoja, muša – tada atsigaunu. O kai giria, glosto, žmogus jautiesi niekam nereikalingas, belieka tiktai numirti. (1995 m.)
Man labai patiko dirbti Danijoje, kai Kopenhagos teatro Mažojoje salėje su dviem aktoriais stačiau Anderseno „Lakštingalą“. Ši pasaka man iš visų gražiausia. Kaip jie repetavo! Nė vienos minutės neleido veltui. Vieną dieną repeticija vyko septynias valandas. Pasirodo, teatro kieme artistai šventė sezono pabaigą. Aktoriai man nei neužsiminė apie tą puotą ir patys nėjo pas kolegas švęsti... Danai „Lakštingalą“ vaidino Indijoje, rašė, kad žiūrovai labai gerai priėmė. (1995 m.)
***
Aš pats saviįtaiga galiu padaryti ką noriu. Ir danties, ir širdies skausmą sugebu numalšinti. Pats esu sau šeimininkas.
Lėlė – tai simbolis. Ji nėra vien teksto iliustracija. Lėlių teatro pagrindas – kaip ir kitų teatrų – mintis, čia galima kurti spektaklį pagal eilėraštį, baladę, tautosakos ar netgi muzikinį kūrinį. Svarbu suvokti, ką nori tuo spektakliu pasakyti, matyti visumą. Ir tą visumą pirmiausia išreiškia lėlės: jų stilius, charakteris.
Jeigu „Lėlės“ teatro bičiuliais taps tėvai – taps ir jų vaikai. Trokštame, kad tėveliai išmoktų lėlių spektaklyje girdėti ir matyti tai, ką girdi ir mato jų vaikai, betarpiškai priimti arba atmesti, kaip daro mažieji žiūrovai. Kiekvieno vaiko prigimtis linkusi į gėrį. Jis iš prigimties švarus tarsi balto popieriaus lapas. Pirmus ženklus, pirmus štrichus tame baltame lape kartais labai neatsargiai įbrėžiame mes, suaugusieji.
Norėtųsi, kad dabartiniai studentai – lėlininkai jau nuo antro kurso buvotų lėlių teatre, pajustų jo specifiką. Jauniems aktoriams linkėčiau ugnelės, tikėjimo savo ir kitų darbu. Skaudu jaunų žmonių veide matyti abejingumą, girdėti skambias frazes, pretenzijas. Juk viską lemia tik darbas – įtemptas, kryptingas, kūrybingas darbas.
Visą savo gyvenimą aš kovojau už tai, kad lėlių teatras būtų ne tik vaikams. Ir visą gyvenimą mane už tai barė. Vadino mane juodu menininku todėl, kad savo darbe rėmiausi europietiška mitologija.
Čia ne mano sugalvota – lėlių teatras tikrai atspindi tautos dvasinę būseną. Lėlių teatras – tai tautos skausmas, jame visada lieka tai, kas negalėjo būti išsakyta kitaip. Lietuvos lėlių teatras neturi labai ilgos istorijos, bet jau S. Ušinskas prieš penkiasdešimt su viršum metų, tik grįžęs iš Paryžiaus, iš karto sukūrė lietuvišką spektaklį – su lietuvišku veikėju, su lietuviškų pasakų elementais. Iš tų 70 spektaklių, kuriuos „Lėlės“ teatras pastatė, didžiuma pusė be reikalo buvo daroma. O reikalingus spektaklius – įėjusius į tautos kultūrą – ant pirštų gali suskaičiuoti. Ir dar. Visam pasauly įdomu žiūrėti tik tokį lėlių teatrą, kuris išlaikęs ryšį su tautos menu, išaugęs iš savo šaknų. O García Lorcą ar Shakespeare’ą pasaulis jau seniai yra pastatęs – mes paskutiniai imamės šito darbo ir norime susilaukti ypatingo dėmesio.
Lėlių teatras gali būti visoks. Tik čia yra tam tikri kriterijai, kuriuos būtina žinoti, nesvarbu, kam tu juos pasitelksi. Svarbu neužmiršti, kad scenoje visą laiką yra du pasauliai – žmonių ir lėlių. Ir jie tarpusavyje bendrauja: žaidžia ar pykstasi, kartais priešpastato, kartais primeta savo egzistavimo taisykles. Ir mes turime tą lėlių pasaulį sukurti kaip lygiavertį žmonių pasauliui – tada jau scenoje galime kalbėti apie ką tik norime.
Neteisinga manyti, kad gerą meną lemia tūkstantinės minios. Bet daugeliui administratorių tai šiuo metu yra svarbiausia.
Anderseno filosofija labai žmogiška, ji nėra senatviškai suvaikėjusi. Anksčiau manyta, kad vaikams užtenka suvaikėjusios literatūros, elementarios didaktikos. Anderseno pasakose yra labai daug klodų, ir tas mane labiausiai traukia. Kažkur net radau užrašyta: Andersenas pasakas rašė visiems. Tas man tinka, nes ilgą laiką suaugusiesiems nebuvo įprasta statyti lėlių spektaklių. Todėl mano spektakliai ir išeina tokie rimti.
„Lakštingalą“ gaminau iš labai geros medžiagos – Išardžiau seną bobutės šėpą. Jos nugara buvo iš plačių, storų, kokio pusantro šimto metų senumo lentų. Iš vienos lentos pagaminau visą spektaklį. Medis buvo visai be šakų, šiandien sunku tokį rasti.
Pirmą lėlę padariau tokią, kad norėjau ją sudaužyti, nes ją darydamas negalėjau turėti savo nuomonės. O kai jau išsilaisvinau, nukrypau į kitą kraštutinumą – formalizmą, kurio režisierius negalėjo suprasti. Ir labai gerai, kad ta kova tarp mūsų vyko, nes tik taip atsirado metaforos, spektaklio poetikos supratimas, o nebuvo tik šiaip bėgama nuo natūralizmo. Ir aš lenkiu prieš B. Lukošiaus asmenybę galvą, nes jis buvo žinių aruodas, man jis buvo enciklopedija.
Kuo prastesnės sąlygos, tuo prasčiau, atsainiau žiūrima į darbą. Deja, spektaklis scenoje, kai yra pakyla, apšvietimas, visai kitaip atrodo ir yra suvaidinamas. Nieko nepadarysi – teatras negali egzistuoti be teatrališkumo, bent minimalaus. O kai jo nelieka – išeina balaganas. Tik jam reikalingų aktorių neturime – mokančių ne tik per galvą persiversti, fokusą parodyti, bet ir rimtai savo amatą išmanančių, galinčių ypatinga balagano dvasia visus aplinkinius užkrėsti. Trūkstant tokių aktorių ir man pačiam tenka kurti pusiau dramos, pusiau lėlių teatro spektaklius. Čia jokio ypatingo fokuso su lėlėmis neiškrėsi, stengiamės gražiomis dainomis, vaidyba iš spektaklio išvesti bendražmogišką temą. (2002 m.)
