Vieno pagrindinių jos vaidmenų atlikėja ruošiasi šio spektaklio sugrįžimui į sostinės sceną, bet šįkart – į koncertų salę „Compensa“. „Samsonas ir Dalila“ čia karaliaus gegužės 3 ir 4 dienomis.
Justino sūneliui Gustui liepą sukaks tik dveji, o ji – tikrai ne iš tų mamų, kurios norėtų ištrūkti iš namų. Buvimas su sūnumi solistei – amžina šventė, didžiausias džiaugsmas, o derinti tai su dideliu tempu besisukančia karjera operos pasaulyje jai padeda darbą į anūko priežiūrą mielai išmainiusi mama Nijolė.
„Esu palaiminta ir kasdien už tai dėkoju visatai“, – šypsojosi J.Gringytė, viena vykstanti tik į trumpas – paros ar dviejų – darbo keliones. Ten, kur turi užtrukti ilgiau, būtinai ruošiasi su mama ir Gustu. Užtat pastarųjų metų jų kelionių geografija įspūdinga: Didžioji Britanija, Barselona, Švedija, Vokietija, Pietų Korėja...
- Į sceną grįžote, kai Gustui dar nebuvo trijų mėnesių. Nuo tada dirbate visu tempu?
- Visiškai – laisvų tarpų būta labai mažai. Tiesa, turėjome fantastiškas atostogas Nidoje – visas dešimt dienų buvo pats gražiausias oras, kokio Lietuvoje galima trokšti. Net kiek per karšta su mažu vaiku. Bet ir per jas aš dirbau, kai mama su Gustuku išeidavo į lauką.
- Laisvai samdomam solistui toks tempas – ne trūkumas?
- Gink Dieve! Esu dėkinga ir labai laiminga, kad yra daug darbo, kad galiu jį pasirinkti.
Viską rimtai apgalvojusi, nusprendžiau išeiti iš Anglijos operos kompanijos „Opera North“ rengiamo „Julijaus Cezario“ pastatymo, nors „Opera Magazine“ jau atspausdinta mano pavardė. Šiame Georgo Friedricho Händelio veikale būčiau atlikusi pagrindinį Julijaus Cezario vaidmenį. Kontraktas būtų trukęs net tris mėnesius.
Tačiau pasirašiau jį tada, kai dar nebuvo aiškūs kiti darbai. Galiausiai išėjo taip, kad ta partija visiškai iškrito iš mano repertuaro konteksto. Pradėjusi ją studijuoti, supratau, kad tektų užsidaryti beveik ties viena oktava daugiau nei trims mėnesiams – tai nesiderintų su kitais mano darbais. Vėliau laukia vėl labai plataus diapazono vaidmenys, o raumenynui tai – sunkus išbandymas.
Taigi turiu to atsisakyti vardan sezono gėrio. Ačiū Dievui, operos kompanija reagavo geranoriškai, ir agentė mane suprato, nors pasielgiau labai drąsiai. Dabar atsirado šiek tiek laiko, kurio labai reikia. Nuo Gustuko gimimo visą laiką bėgau, dainavau labai įvairų repertuarą, o kartais reikia tiesiog ramiai pagyventi su atliekama partija, ją pabrandinti.
- Atrodote fantastiškai gražiai, – po gimdymo laikėtės dietų, keliavote į sporto klubą?
- Nevaikštau į sporto klubus. Negaliu nė viename prisiregistruoti, nes nebūnu vienoje vietoje: iš lėktuvo – į viešbutį – į teatrą – į lėktuvą. Tačiau apsistoję kur nors ilgesniam laikui – pavyzdžiui, Barselonoje, daug vaikštome. Ten aš per dieną nueidavau po 10 kilometrų. Kai tiek judi, ir be klubų esi gražus bei sveikas (juokiasi). Bet norėčiau daugiau sportuoti.
Beje, labai geras sportas yra repeticijos.
- Jau kartojatės Dalilos vaidmenį?
- Sudainuosiu dar viename spektaklyje Vakarų Velse – Gaetano Donizetti operoje „Roberto Devereux“, kurią pastatė Velso nacionalinė opera ir – tiesiai į „Samsono ir Dalilos“ repeticijas Vilniuje, paskui – į Angliją, kur įvyks „Roberto Devereux“ paskutinis turo spektaklis.
Pernai, kaip ir dabar, su Velso nacionaline opera vykau į turą, kuriame dainavau Kurą ir Preciozilą „Likimo galioje“. Keliavome per nedidelius šalies miestus, bet salės buvo sausakimšos, o publika – labai karšta. Tokia patirtis džiugina ir suteikia darbui prasmę.
- O ką dainavote Korėjoje?
- Jonuką Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Gretutė“. Tai buvo fantastiškas vokiečių režisieriaus Christiano Pade's pastatymas. Kadangi Pietų Korėjoje klasikinė muzika jau turi gana rimtas tradicijas, ten važiuoja pripažinti pasaulio orkestrai ir dainininkai. Tačiau operos spektakliai dar nėra toks įprastas reiškinys, tad Korėjoje siekiama pratinti žmones prie šio žanro.
Publika sutiko visus spektaklius labai šiltai ir naiviai gerąja prasme, bilietai buvo išpirkti. Tai ten neįprasta. Mane žiūrovai buvo trumpam net išmušę iš vėžių, kai ėmė šaukti iš džiaugsmo scenoje, kurioje Jonukas su Gretute įstūmia raganą į jos pačios krosnį.
Šį lapkritį vėl vyksiu į Korėją dainuoti tame pačiame spektaklyje. Jis labai patiko ir Gustukui. Tada jis pabuvo tik užkulisiuose,o dabar jau galbūt galės stebėti spektaklį su publika.
- Ar mielas jums Dalilos vaidmuo?
- Džiaugiuosi, kad galiu grįžti prie šios partijos, įspūdingos tiek vokaline, tiek aktorine tekstūra. Šiame vaidmenyje glūdi daugybė emocijų, mintis ir patirtis. Samsonas įkūnija fizinę gamtos jėgą, o Dalila yra ne menkesnė emocinė, jausmų jėga. Ji labai stipri.
Nuostabi ir operos muzika – romantiška, gili, prabangi, nepaprasto grožio, bet ne saldi.
- Jūsų scenos partneris Vaidas Vyšniauskas grįžta patobulinęs Samsono vaidmenį bet kur, o Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre!
- Tai išties nuostabu - galės įlieti Niujorko dvasios ir į „Compensa“ sceną (šypsosi). Taip pat džiaugiuosi, kad kartu dainuos Kostas Smoriginas, fantastiškas solistas ir scenos partneris. Jo Dagono žynys – tiesiog tobulas.
Kiekvienas spektaklio ansamblio narys, taip pat ir choras, puikiai atlieka savo darbą, ir pats pastatymas yra įspūdingas. Prieš premjerą žiūrėjau daug šios operos inscenizacijų, ir Dalios Ibelhauptaitės, kurioje artistai vilki Juozo Statkevičiaus kostiumus, labai nuo jų skyrėsi. Man patinka, kad mūsų versijoje atskleista daug personažų charakterių, būdų manipuliuoti žmonių jausmais, kad labai gražūs, prabangūs kostiumai, - jau vien jie spektakliui suteikia kokios vertės!
- Ar Dalilos vaidmenį ruošėte su VCO ar buvote dainavusi anksčiau?
- Buvau dainavusi tik scenas iš spektaklio, o visą vaidmenį ruošiau su VCO trupe. Prabėgus tam tikram laikui, vaidmuo visada įgyja naujų niuansų, - kažką kitaip pajaučiu, pamatau. Taip bus ir šįsyk.
