Spektaklis „Žiurkiagalviai“ bus rodomas jau šiandien, balandžio 18 d., 19 val. Klaipėdos dramos teatre, kamerinėje salėje.
– Koks tai spektaklis?
P. Pinigis: „Na, tai ganėtinai „slidus“ spektaklis, nes jame galima labai greit „nusiinterpretuot“, nes jame yra daug humorinių vietų. Todėl vaidinant šią pjesę reikia labai aiškiai sau nusibrėžt balanso ribą. O jei sugebi „išlaikyt“ pačią problemą, tai tada ji savaime pasidaro juokinga“.
D. Želvys: „Tai yra vienas iš tų spektaklių, kuris, po premjeros nesibaigė, o gyvuoja iki šiol. Sudėtingumas šiame spektaklyje tame, kad viskas, kas jame vyksta, turi būti labai organiška. Svarbi kiekviena detalė, nes kitu atveju atveju pasikeičia ne tik pati aktorinė linija, bet ir tai, ką išsineša žiūrovas. Jis šiame spektaklyje yra paliekamas tiesiog kaip žmogus, kuriam mes pateikiame istoriją apie šių dviejų veikėjų vaikystę, visą gyvenimą ir galutinį jų poelgį. Auditorija verčiama pati nuspręsti, kaip vertinti spektaklio herojų elgesį“.
– Kam kilo idėja statyti šią pjesę?
P. Pinigis: „Idėja statyti šitą spektalį buvo mano. Pasirodė įdomu todėl, kad mažai veikėjų, gerai parašytas dialogas, atitinkantis mūsų mokyklą. Ir, be abejo, pati tema man patiko“.
– Kaip Jums patiems, kaip aktoriams, davė šis spektaklis?
P. Pinigis: „Įdomu dar ir todėl, kad turi daug improvizuoti, esi nuolatiniame žaidime, todėl reikia labai daug koncentracijos. Galiausiai ir emociškai šis spektaklis nėra labai sudėtingas, tai automatiškai ir pasiruošimas jam yra kur kas lengvesnis“.
– Kokias šiandieninės visuomenės problemas šis spektaklis narplioja?
P. Pinigis: „Mano suvokimu, šis spektaklis iškelia labai aiškų klausimą – ką reiškia sąvoka „kaltas“ mūsų visuomenėje? Ir čia nėra svarbu, ką konkrečiai žmogus padarė. Gi sociume turime labai aiškius įstatymus, apribojimus, taisykles... Ir būna, jog mes jas tiesiog sulaužom. Ir čia yra įdomiausia pamatyti tą „kaltą“ žmogų jo priešistorėje, kaip jis gyveno, ką matė, kokia buvo jo vaikystė, kokie tėvai... Jeigu mes visi turėtumėme galimybę pamatyti „kelionę“ tų „nusikaltusių“ žmonių, manau, jog tada būtų ypač sunku pasakyti jog jis kaltas. Žinoma, įstatymiškai jis padaro kažką tokio blogo, ką mums, kaip visuomenei, reikia ištaisyti, bet iš moralinės, žmogiškosios pusės, kai sudedi visus faktus, pradedi galvot ar tikrai tas žmogus kaltas? Tada pradeda kilti kiti klausimai, kodėl gyvenimas jį apskritai „įmetė“ į tokią situacija ir „neduoda“ tų irklų, kad jis galėtų išplaukti?
Taip pat šiame spektaklyje labai aiškiai atsiskleidžia patyčių tema. Nes iš to, ką pasakoja pjesės veikėjai, tu, kaip žiūrovas, aiškiai matai tą visą jų gyvenimą. Iš jų visur buvo tyčiojamąsi – mokykloje, kieme, šeimoje, darbe... Todėl spektaklyje labai aiškiai matome, kokį žmogų visi šie aspektai suformuoja ir kokias pasekmes atneša.
D. Želvys: „Galiausiai patys vaikystėje tyčiojomės iš kitų. Todėl spektaklio statymo metu jutau, jog ne tik vaidinu, bet tuo pačiu ir bandau atpirkt senas nuodėmes“.
D. Želvys: Pjesėje labai aiškiai sudėliotas veiksmas, kuris atspindi veikėjų aplinkos susidėliojimą. Jiems ginklas šiame gyvenime yra jėga, nes nuo vaikystės buvo mušami tėvų, kiemo draugų ir t.t. Abu broliai tik taip ir supranta pasaulį. Aplinka juos tokius užaugino ir aplinka turi prisiimt atsakomybę už jų poelgius, o ne vien tik „sudegint ant laužo“.
Apskritai, Lietuvoje daug tokių situacijų, kuomet visi tarytum tampam „linčo teisėjais“ be jokio teismo. Ir spektaklyje daug kalbama apie tokį mūsų pačių elgesį kitam žmogui.
Mane ši pjesė moko išmintingumo.
