Jubiliejiniam koncertui, kuris įvyks Klaipėdos koncertų salėje (KKS), besirengiantis S.Domarkas portale lrytas.lt prisimena savo gyvenimo kelio ir kūrybos vingius, ryškiausius darbus, kalba apie atsakingą orkestro dirigento profesiją.
– Maestro, jūsų gyvenimo istorija prasidėjo Plungės rajono Merkelių kaime, šeimoje, kurioje užaugo dar du menininkai – dirigentas Juozas Domarkas ir operos režisierius Eligijus Domarkas. Kas nulėmė tokį brolių pasirinkimą ?
– Kas žino, gal mūsų tėvai buvo netgi muzikalesni už brolį Juozą, kurio pranašumus pripažįstu. Esame trys broliai, taip jau susiklostė, kad visų likimas susijęs su muzika.
Nieko čia ypatinga. Profesija įvairiose šeimose perduodama iš kartos į kartą, bet ne visiems pavyksta įsikabinti. Mūsų atveju vyresniojo brolio Juozo pavyzdys paskatino mane ir Eligijų pasukti į muziką.
– Baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą (dabar – Stasio Šimkaus konservatorija) ir Vilniaus konservatoriją, Sankt Peterburge studijavote simfoninį dirigavimą pas žymų dirigentą Ilją Musiną. Jau įvaldę obojų siekėte daugiau?
– Anais laikais taip buvo įprasta: simfoninį dirigavimą studijuoja jau įgiję aukštąjį muzikinį išsilavinimą muzikantai arba chorinio dirigavimo meistrai.
Ši specialybė reikalauja daugiau muzikinės patirties, išprusimo – muzikantai geriau supranta, ko reikalauja simfoninio dirigavimo profesoriai. Dirigavimas nėra toks paprastas darbas.
– Ar teisybė, kad Sankt Peterburgo operoje ir suflerio darbą išbandėte?
– Ne tik aš, bet ir kiti studentai, būsimieji dirigentai, tai išbandė: nuo antrojo kurso pabuvę suflerio būdelėje, vėliau galėdavo stoti prie pulto. Taip susipažindavome su teatru, jo užkulisiais.
Apskritai studijos pokariu buvo sunkios – reikėjo susirasti darbo, kad galėtum išgyventi. Nors mano instrumentas – obojus, studijuodamas grodavau ir saksofonu, netgi buvau subūręs estradinę kapelą.
Studijų Sankt Peterburge metais kaip dirigentas ne kartą dirigavau Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, keliskart – Giuseppe Verdi „Traviatą“.
– Grįžęs atsidūrėte Kauno muzikiniame teatre. Tai buvo paskyrimas ar pasirinkimas?
– Tada daug kas būdavo planuojama iš anksto. Kai brolis Juozas pradėjo mokytis Sankt Peterburgo konservatorijoje, tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis jau buvo numatęs, kad jis po penkerių metų galės diriguoti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
Aš buvau iš anksto numatytas dirbti Kaune, nes tuomečio šio miesto muzikinio teatro vyriausiojo dirigento Juozo Indros sveikata jau šlubavo. Studijų pabaigoje atvyko kauniečiai, pradėjome kalbėti apie būsimus darbus.
Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu dirbau nuo 1967 iki 1989 metų. Vėliau teko atlikti dvigubas pareigas – direktoriaus ir dirigento, įkūriau ir kamerinį orkestrą. Ten mano karjera truko ketvirtį amžiaus.
– O paskui, viską metęs, atsigręžėte į Klaipėdą. Ar dėl to niekada nesigailėjote?
– Aš Klaipėdoje atsiradau 1992 metų pabaigoje. Kodėl į šį miestą nesugrįžau iškart po studijų? Tuo metu pajūryje nebuvo muzikinio teatro. Bet dabar jau ketvirtį amžiaus esu čia ir tuo džiaugiuosi.
Dvejus metus dirbau muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, paskui teko derinti vyriausiojo dirigento ir vadovo pareigas. Uostamiestyje įkūriau Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą.
Klaipėda nėra mano gimtinė, tačiau vadinu jį savo sėkmės miestu. Čia su tėvais apsistojome bėgdami nuo tremties į Sibirą, kad Plungės kėgėbistai neatrastų. Aš tuomet buvau vaikas – dešimties metų. Dabar Klaipėdoje jaučiuosi tarsi būčiau čia gimęs ir augęs. Džiaugiuosi jūra ir oru, pamario teikiama gaivia vėsa.
– Jūsų veikla neapsiribojo vien Kaunu ir Klaipėda – dirigavote simfoniniams orkestrams Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje...
– Dirbdamas Kaune tuo pat metu buvau ir Baltarusijos nacionalinio didžiojo akademinio operos ir baleto dirigentas – dirigavau „Faustą“, „Figaro vedybas“, „Traviatą“ ir kitas operas. Su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru (MLSO) nuolat dalyvaudavome įvairiuose užsienio šalių festivaliuose. Norėjosi, kad mūsų žmonėms plačiau atsivertų muzikinė Europa ir visas paaulis.
Beje, pirmąjį infarktą patyriau prieš kelionę į Italiją, kur turėjome atlikti Igorio Stravinskio veikalą „Karalių Edipą“. Orkestras tada išvyko be manęs.
MLSO branduolį sudarė Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, kviesdavome ir papildomų muzikantų, kad galėtume atlikti Dmitrijaus Šostakovičiaus, Hectoro Berliozo, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninius kūrinius pilnu orkestru.
– Klaipėdos muzikinis teatras nuo 1998 metų rengia būtent jūsų sumanytą, jau tarptautiniu tapusį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.
– Nematau čia išskirtinių savo nuopelnų. Dar būdamas Kaune domėjausi, kas vyksta kitų šalių muzikinėse laboratorijose. Pastebėjau, kad Odesos operos teatras darbuojasi ir vasarą, kai pas mus visi atostogauja. Didmiesčiuose vasarą gal ir sunku surinkti žiūrovų, bet pajūryje – kitokia padėtis.
Tai, kas tinka Odesai, buvo pritaikyta Klaipėdoje. Publikos pamėgtas festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, įgaudamas vis nauų formų, gyvuoja jau du dešimtmečius. Mane tai labai džiugina.
– Jūsų pradėti rengti jaunųjų talentų koncertai irgi tapo gražia kultūros tradicija...
– Tokie renginiai vyksta visur, kur puoselėjama simfoninė muzika. Klaipėdoje yra simfoninis orkestras, veikia net penkios muzikos mokyklos. Tad kodėl neparodyti jaunimo, kuriuo galime didžiuotis?
Krūtinę užlieja maloni šiluma, kai geriausi ir talentingiausi jaunieji klaipėdiečiai scenoje pasirodo kartu su profesionaliais muzikantais. Tokie koncertai uostamiestyje vyksta kasmet – gegužę ar birželį. Vėliau tuos pačius mūsų jaunuosius muzikantus galima išvysti grojančius Katare ar Paryžiuje.
– Kai kurie dirigentai sielojasi, kad nėra tinkamai įvertinti ir pagerbti, o kaip jūs jaučiatės?
– Man garbės užtenka, nedejuoju: tapau Lietuvos nusipelniusiu artistu, Klaipėdos miesto kultūros magistru, Italijos Kalabrijos Redžo miesto Francesco Cilea konservatorijos garbės docentas, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ – Karininko kryžiumi. Nuo 2006 metų Plungėje vyksta kažkada mano inicijuotas Mykolo Oginskio tarptautinis muzikos festivalis. Turbūt už tai man ir buvo suteiktas šio miesto garbės piliečio vardas. Klaipėda apdovanojo sidabrine Padėkos kauke. Atrodo, net per daug visko.
Dirbau, kaip sugebėjau, gal ne visada ir ne visur spėdavau. Kartais apsiimdavau daugiau nei pajėgdavau, apsikraudavau pareigomis, bet visada aplinkui jaučiau ir dabar jaučiu esant gerų žmonių, bendraminčių: ne vien tiktai muzikantų, bet ir žiūrovų, teatro rėmėjų, globėjų. Visi man padėjo, kuo galėjo.
– Kuo labiausiai didžiuojatės apžvelgdamas nueitą kūrybos kelią?
– Gal tuo, kad esu prisidėjęs prie pirmųjų lietuviškų operų atlikimo ir skatinęs jas kurti. Ypač didžiuojuosi, kad pasisekė įkalbėti kompozitorių Giedrių Kuprevičių – specialiai Klaipėdos teatrui jis parašė operą „Prūsai“, o vėliau miuziklą „Veronika“. Kaune, dirbant išvien su kompozitoriumi Algimantu Bražinsku, radosi pirmasis lietuviškas miuziklas „Pagramančio šnekučiai“. Tokie momentai ilgam išlieka atmintyje.
Lietuviai kompozitoriai man rūpėjo, norėjau, kad jų muzika būtų atliekama kuo plačiau. Pajūryje nuskambėjo visi klaipėdiečio Alvido Remesos kūriniai. Jo septintoji simfonija jau yra ir interneto vaizdo įrašų platformoje – prieinama plačiam klausytojų ratui, o tai labai svarbu.
Jeigu Mefistofelis man, kaip Faustui, grąžintų jaunystę, eičiau tuo pačiu keliu, bet stengčiausi padaryti daugiau, geriau, profesionaliau, ryškiau, labiau užsidegęs. O dabar svarbiausia, kad sulaukęs tokio amžiaus dar esu sveikas, neaptemusio proto. Tuo džiaugiuosi, už viską, ką pavyko nuveikti, esu dėkingas kūrybos draugams – mano gyvenimo bendrakeleiviams.
– Kaip apibūdintumėte gerą operos ir simfoninio orkestro dirigentą?
– Tai klausimas veikiantiems dirigentams, o aš – jau atsargoje. Geras yra tas dirigentas, kuris puoselėdamas savąsias vertybes, pelno orkestro, publikos pagarbą bei autoritetą, žino, ką ir kaip reikia daryti, o svarbiausia – pasiekia gerų rezultatų. Sėkme scenoje dažniausiai džiaugiasi tie, kurie daugiau už kitus darbo įdeda užkulisiuose - per repeticijas.
Bet kas galėtų diriguoti geram profesionalų orkestrui, pasirinkęs gerą operą, ir dar su gerais solistais. Sudėtingiau, kai muzikantai ir vokalistai yra silpnoki, choras detonuoja. Išskirtiniais talentais apdovanoti dirigentai moka suburti ir nuteikti kolektyvą, užmegzti su visais dvasinį ryšį – tada ir muzikantai, ir dainininkai, paklusdami batutos mostams, atskleidžia savo galimybes.
Tačiau visokiausių žmonių pasitaiko. Būna ir tokių dirigentų, kurie neatranda bendros kalbos su muzikantais, vokalistais, konfliktuoja, jų ir orkestro nesieja bendrystės jausmas. Tada sėkmės neverta tikėtis. Teatralai tokius dirigentus pašiepiamai vadinami tiesiog „mojuotojais“ arba „oro pjaustytojais“.
– Kodėl jubiliejinei šventei pasirinkote ištraukas iš populiariausių operečių?
– Rengiausi operos ir simfoninės muzikos dirigento karjerai, bet visą gyvenimą teko dirbti muzikiniuose teatruose - operetės buvo mano duona. Kauno muzikiniame teatre debiutavau diriguodamas Johanno Strausso operetę „Vienos kraujas“, buvau spektaklio dirigentas ir statytojas.
Neseniai kauniečiai mane pakvietė į "Vienos kraujo" pastatymo 50-mečio jubiliejų. Nusistebėjau – teatre jau kelios solistų kartos pasikeitusios, o tie patys kostiumai, dekoracijos išliko. Kauno publika visada vertino operetę.
Operetės – jaunystės pasaka, kelionė į džiaugsmą ir laimę, kulminacija visada siejama su laiminga pabaiga. Todėl žmonės ir nenustoja jomis žavėtis. Klaipėdoje vyksiančiame koncerte „Operetės šventė“ skambės ištraukos iš nemirtingų operetės korifėjų J.Strausso, Imres Kalmano, Frantzo Leharo kūrinių.
Tikiuosi, jog tai nebus paskutinis operetės kvėptelėjimas Lietuvos pajūryje. Tokia mano svajonė.
– Klaipėdoje senojo muzikinio teatro mūrai jau nugriauti – artistai liko be namų. Kokią ateitį pranašaujate kolektyvui, kuriame dirbote daugelį metų ?
– Matau, kad uostamiesčio teatralai nenuleidžia sparnų netgi sunkiausiomis sąlygomis, atkakliai kopia į kalną. Netrukus dienos šviesą išvys Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Don Žuanas“, kiti kūriniai.
Įkurtuvės naujame pastate taps įvykiu Klaipėdai ir visai Lietuvai. Artistai ir muzikantai po visų klajonių dirbs šiuolaikiškame teatre, į jį veršis kiti kūrėjai. Norėčiau įžengti į rekonstruotus rūmus ir pamatyti pirmąją premjerą. Jaučiu, kad esame didelės kultūros šventės prieangyje.
– Per jubiliejų turbūt sulauksite ir šeimos narių dėmesio. Gal jie atliks kokį nors jums dedikuotą kūrinį?
– Ne visos jubiliejinio koncerto detalės man žinomos. Džiaugiuosi dukros Barboros, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkės, laimėjimais, net pavydžiu jai, nes groja daug geros simfoninės muzikos. Kita dukra Monika sėkmingai darbuojasi Lietuvos radijo ir televizijos žurnaliste.
Du anūkai mokosi groti violončele ir smuiku M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Trečiasis nusitaikė į smuikininko karjerą. Vyriausioji anūkė studijuoja tarptautinius santykius ir diplomatiją, nors muzikos mokykloje septynerius metus grojo fortepijonu.
