Vis dėlto tarp gausybės veiklų A. Vilutytė atranda laiko ir dar vienai mylimai sričiai, reikalaujančiai bent trumpam ištrūkti iš skubančios kasdienybės – poezijai. Balandžio 12 dieną Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas” studijoje aktorė drauge su savo buvusia studente, o dabar – scenos bendražyge Justina Smieliauskaite klausytojus pakvies į poezijos skaitymų ciklo „Po arkomis” vakarą, kurio metu abi kūrėjos pasidalins savo mylimų autorių kūriniais.
Su Aldona kalbamės ne tik apie eiliuoto teksto vaidmenį jos kūrybiniame bei asmeniniame gyvenime, bet ir apie darbą „Atviro rato” spektaklyje „Brangioji mokytoja” (rež. Ieva Stundžytė), šiuo metu patiriančiame kūrybinės komandos atsinaujinimą.
– Aldona, papasakokite, kaip poezija atsirado jūsų gyvenime? Gal net prisimenate pirmą kūrinį ar autorių, kuris jums atvėrė šį pasaulį?
– Ji visada buvo šalia, bet sąmoningas susidūrimas įvyko gana vėlai. Ilgą laiką labai jos bijojau ir žiūrėjau gana atsargiai. Paauglystėje buvau tikra knygų rijikė, bet tikrai ne poezijos – tai buvo kita literatūra, įvairūs romanai.
Ko gero, iki poezijos reikėjo užaugti. Tiesa, vaikystėje turėjau knygutę, kurią tėvai išsaugojo dar iš savo vaikystės, o vėliau netgi iš jos skaičiau savo sūnui – viename puslapyje ten buvo iliustracijos, o gretimame – eilėraštukas. Aš visą tą knygutę mintinai mokėjau, kai buvau maža. Tuo metu eiliavimas buvo tarsi žaidimas.
Mama pasakojo, kad iki pirmos klasės buvau pakankamai drąsi – atsimenu istoriją, kaip nuėjus pas dantistę ji juokais paprašė pasakyti kokį nors eilėraštuką ir aš atsistojusi ant kėdės pradėjau deklamuoti. Mano tėvai bendravo su Sigitu Geda, One Baliukonyte, Jurgiu Kunčinu, geri bičiuliai yra su Antanu A. Jonynu, tėvas iliustravo nemažai poezijos knygų. Iš tikrųjų, mūsų namų visos sienos apkrautos knygų lentynomis.
Be abejo, paauglystėje irgi bandžiau rašyti eilėraščius, taip pat ir skaičiau, tačiau tai buvo introvetiškas poezijos skaitymas, savasties ieškojimas per poeziją. Taip pat prisimenu, jog mokykloje vieną kartą lietuvių kalbos mokytoją pakeitė poetas Robertas Danys. Jis net nedėstė pamokų, o tiesiog kalbėjosi su mumis, mokiniais – kas mums patinka, ko mes klausomės, ką skaitome...
Atsimenu, kad tuomet skaičiau jo poeziją ir ji man labai patiko, vėliau atlikdama aktorinę užduotį pirmame kurse panaudojau jo kūrybą. Esu tarybinis vaikas, todėl, žinoma, turėjau ir rusų poezijos etapą – skaityta ir Ana Achmatova, ir Marina Cvetajeva... Tačiau tuo metu poezija gyvenime egzistavo nesąmoningai, priebėgomis, šuoliais. Daugiau jos atsirado studijų metais.
Be aktorystės taip pat Vilniaus universitete studijavau filologiją, ten patyriau dar kitokį susidūrimą su literatūra. O garsiai poeziją skaityti išdrįsau tik pradėjusi dėstyti – tai įvyko labai sąmoningai. Iki tol nebuvau ta aktorė, kuri skaitydavo poeziją – iki pradedant dėstyti atrodė, kad poezija skirta tik sau pačiam.
Kai gyvenime atsirado aktorystė ir galiausiai pradėjau dėstyti, pagalvojau, kad neturiu teisės dėstyti, kol pati neatrasiu savo būdo skaityti eilėraščius kitiems. Esu dėkinga studentams už paskatinimą domėtis ir pačiai bandyti skaityti – tai buvo didžiulis iššūkis, pradžioje labai baiminausi, ilgai ieškojau tiek kūrinių, tiek tinkamiausio būdo, kol galiausiai pati sau įsivardijau, jog skaitydama esu tarpininkė tarp poeto, jo eilėraščio ir klausytojo. Be abejo, tai ir galimybė dalintis savo mylimais eilėraščiais.
– Koks gi yra šis jums artimiausias būdas skaityti poeziją, kurį atradote?
– Manau, kad skaitydamas poeziją negali būti abejingas ir neatviras. Turi būti imlus ir nebijoti, kad kažkas su tavimi pačiu gali įvykti skaitant eilėraštį, dalinantis juo. Geras eilėraštis sukuria jausmą, jog yra parašytas būtent apie tave – taip poeto dėka individualus dalykas tampa visuotiniu.
Į skaitymus žiūriu labai atsargiai – turiu galvoti, kaip į juos nepridėti per daug savęs, neintonuoti, neprikišti į jį to, ko ten nėra, kaip būti tinkama tarpininke, klausančiajam palikti erdvės ir duoti tik tam tikras užuominas. Skaitymams atsakingai ruošiuosi, turiu daug kartų perskaityti sau eilėraštį, kol išdrįstu tai padaryti garsiai – tol, kol savo jausmais, savo patirtimi suprantu, apie ką jis yra. Tik tada galiu dalintis. Dėl šios priežasties niekada neskaitau spontaniškai.
Vis dėlto manau, jog nėra universalių taisyklių, kaip skaityti eilėraštį. Kiekvienas eilėraštis yra atskiras pasaulis, prie kurio turi atrasti savitą prieigą. Tik, mano galva, yra kelios nesulaužomos taisyklės: negali nepaisyti ritmikos, struktūros ar eilėraščio melodijos, kaip ir negali tik įgarsinti struktūrą, pamesdamas turinį. Viskas turi susijungti. Man taip pat labai patinka skaitymų „Po arkomis” formatas – ten telpa labai nedaug žmonių.
Esu kamerinio skaitymo atstovė. Žinoma, norisi, kad klausytojai susirinktų, tačiau mažoje erdvėje susikuriantis intymumas man yra labai reikalingas. Juk skaitydamas sau esi vienas su eilėraščiu, nori užsidaryti nuo išorinių dirgiklių... Manau, kad poezija yra galimybė pabėgti nuo rutinos, kasdienybės reikalų.
Man poezija yra prabanga – neturiu jai daug laiko. Tuo tarpu skaitymuose kviečiame žmones sustoti ir nuo visko atsitraukti, pabūti drauge su mumis, o tuo pat metu – su savimi: pafantazuoti, mintimis pakeliauti po kitokį pasaulį.
– Kiekvienas skaitymų ciklo „Po arkomis” renginys turi daugiau ar mažiau išryškėjančią temą. Papasakokite, ką klausytojams paruošėte jūs su Justina ir kaip kilo idėja skaityti drauge?
– Justina buvo mano studentė – ji mane ir pakvietė kartu skaityti poeziją. Mudvi taip pat turime bendrų spektaklių. Aš tai labai branginu ir vertinu, nes dėstant visuomet džiugu, kai pasibaigus mokslams su tais jaunais žmonėmis ir toliau užsiimi kūryba. Mano dėstymo būdas yra dalintis tiek gera, tiek bloga patirtimi, asmeniniais atradimais ir auginti žmones, su kuriais pati norėčiau dirbti scenoje.
Dėstydama akademijoje ne kartą girdėjau, esą aktoriai šiais laikais nebeskaito. Visiškai negaliu su tuo sutikti – čia yra daug dainas, eilėraščius kuriančių aktorių; studentų tarpe turime ir skaitytojams jau pažįstamų poetų. Ilgainiui pastebėjau dvi visuomenėje vyraujančias nuomones: vieniems atrodo, kad aktoriai labai prastai skaito poeziją, o kiti negali klausytis, kaip patys poetai skaito savo kūrybą. Apie tai galvojant man kilo „Literariumo” idėja. Pradžioje jis vyko tik Sluškų rūmuose, norėjau padaryti eksperimentą ir sujungti dvi puses – jaunus, dabar rašančius žmones su jaunais scenos žmonėmis.
Renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo, jau dalyvavo tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Justina buvo viena iš studentų, kuriuos pakviečiau dalyvauti„Literariume”. Taip jau nutinka – studijų metai ateina ir praeina, o su kai kuriais žmonėmis lieka ryšys... Man labai smagu, kad Justina pati ėmėsi tokius skaitymus organizuoti „Atvirame rate”, kur mes abi turime spektaklius. Visi skaitymai „Po arkomis”, nors ir panašaus formato, yra labai skirtingi – juk viskas priklauso nuo pasirodančių žmonių ir skaitomų eilėraščių.
Mudvi su Justina ilgai svarstėme, kaip pasirodyti, kam tai gali būti įdomu, ir galiausiai supratome, jog visai nebūtina galvoti kažką ypatingo– reikia tiesiog būti apie tai, kaip yra. Turime daug pasikartojančių susidūrimų: mes abi esam aktorės, aš esu jos dėstytoja, ji – mano studentė, aš ją mokiau pati mokydamasi, ji mokydamasi ir mane mokė tam tikrų dalykų, aš atėjau į akademiją iš Keistuolių teatro ir „Atviro rato”, ji po akademijos atėjo ten. Tai yra dvi kartos tame pačiame kontekste, tose pačiose erdvėse. Dėl to sugalvojome skaitymams taip pat pasirinkti skirtingų kartų moteris poetes. Mano pasirinktosios – vyresnės kartos, jos – jaunesnės kartos: Wislawa Szymborska, Daiva Čepauskaitė, Indrė Valantinaitė...
Bus įdomu pastebėti, kaip apie tuos pačius dalykus rašo viena autorė, o kaip – kita. Tai bus dalinimasis tuo, ką mes pačios atradome – dalinsimės tiek tarpusavyje, tiek su tais, kurie ateis pasiklausyti. Ko gero, neišvengiamai per eilėraščius pasakosime kiekviena savo istoriją – o galbūt ir mūsų abiejų... Kol ruošiamės renginiui, mudvi susitinkame ir viena kitai skaitome savo pasirinktus eilėraščius.
Klausydamasi jos skaitomų kūrinių suprantu, kad jie man jau yra praėjęs etapas, galbūt taip stipriai nekabina ir nebeveikia, ir labai gražu, kad Justina juos išgyvena dabar. Tuo tarpu skaitydama W. Szymborskos eilėraštį suprantu, jog jai dar per anksti pamatyti tai, ką aš jame matau ir atrandu sau.
– Užsiminėte, jog kurdama drauge su savo studentais mokotės iš jų. Jūsų profesijoje gana natūralu, jog ilgainiui su savo mokiniais atsiduriate vienoje scenoje, tuose pačiuose teatruose. Ką jūs, kaip dėstytoja, išmokstate iš savo mokinių ir ką jums reiškia darbas su žmonėmis, kuriuos pati atvedėte į teatrą?
– Yra didžiulis skirtumas tarp dėstytojų teoretikų ir dėstytojų praktikų. Esu praktikė, ir tai yra didžiulė atsakomybė, nes kažko reikalaudama iš savo studentų ir pati turiu tai daryti. Galėčiau daug kalbėti apie tai, kaip kas turi būti, tačiau kas bus, jei nuėję į spektaklį jie pamatys, jog pati neįveikiu tos užduoties? Turiu atsakyti už savo žodį. Viena yra jiems būnant scenoje sakyti pastabas iš šalies, tačiau atsidurti toje scenoje kartu – visai kas kita. Savo patirtį reikia sugebėti teisingai paversti veiksmu.
Esu viena iš dėstytojų, jaučiančių atsakomybę už tai, kas vėliau bus mano studentams. Kiek leidžia galimybės, neatsisakau vaidinti studentiškuose darbuose, priimu jų kvietimus, nes manau, kad tai yra mano pareiga. Ypač gera, kai tie bendri darbai būna pastebėti ir įvertinti. Labai džiaugiuosi, kad mano buvusi studentė Birutė Kapustinskaitė gavo auksinį scenos kryžių už spektaklį „Terapijos“ ir kad pakvietė mane jame vaidinti, prieš keletą dienų sužinojau, kad kito studento Tito Lauciaus filmas „Šeima“ festivalyje „Kino pavasaris“ išrinktas žiūroviškausiu trumpametražiu filmu.
Tai, kad Justina mane pasikvietė šiems skaitymams, man labai brangu – šis dalykas reiškia, kad egzistuoja pasitikėjimas. Labai normalu, jog dalis studentų po studijų baigimo nenori turėti nieko bendro su savo dėstytojais ar atvirkščiai – juk tai yra asmenybių susitikimas, ir jis arba pavyksta, arba ne.
Neslėpsiu – ne su visais studentais santykis yra vienodas, tačiau su kai kuriais dirbdamas supranti, kad sutikai žmogų visam gyvenimui. Tai yra labai brangu – galimybė būti kartu su jauna karta, nesustabarėti ir neįsitaisyti ant pjedestalo. Ant jo būti ir žiūrėti iš aukšto vyresniam aktoriui, ypač dėstytojui, yra labai patogu, tačiau itin pavojinga. Tuo tarpu toliau dirbti su jaunąja karta man yra iššūkis, kurį vertinu ir priimu su dideliu smalsumu.
– Kalbant apie šią kūrybinio proceso tąsą negalima pamiršti „Atviro rato” spektaklio „Brangioji mokytoja”, kuriame vaidinate – visai neseniai į jo komandą įsiliejo Aido Giniočio ir Ievos Stundžytės vadovaujamo vaidybos kurso studentai. Kaip priimate šį spektaklio atsinaujinimą?
– Iki šiol „Brangiąją mokytoją” aš vaidinau su savo studentais, o šiems jauniems aktoriams pati nedėstau – tai Ievos žmonės. Kol kas asmeninio susidūrimo su jais dar neturėjau. Pati Ieva nebuvo mano studentė, tačiau „Atviro rato” kartai atėjus į Keistuolių teatrą priėmiau juos kaip savus – vistiek mes mokėmės vieni iš kitų ir labai džiaugiausi tuo šviežio oro gūsiu teatre.
„Brangiąją mokytoją” pirmą kartą vaidinau drauge su kursu, kuriam dėstėme drauge su Ieva – tai buvo to kurso diplominis spektaklis. Tuo tarpu Justina yra antrosios kartos, atėjusios į šį spektaklį, atstovė. Įdomus dalykas – dėstytoja ir studentai vaidina spektaklyje, kurio tema – mokytojos ir mokinių santykiai...
Spektaklio tema yra stipri ir tikrai žiauri, tačiau pastebiu paradoksą – kuo sunkesnė istorija yra spektaklyje, tuo didesnis meilės ir bendrystės ryšys sieja jame vaidinančius aktorius. Man Ievos sprendimas įsileisti vis naujus žmones ir atnaujinti kūrybinį procesą atrodo labai teisingas: tokiomis sąlygomis tu kaip aktorius niekada negali būti saugus, taikyti tuos pačius sprendimus. Tai didžiulis iššūkis, nuolatinė aktorystės kova.
– Pati esate pedagogė – dėstytoja, o ir spektaklyje vaidinate mokytoją. Kaip pavyksta kurti ryšį su savo personažu ir ką jums bendrai reiškia šis spektaklis?
– Tai yra labai sudėtingas spektaklis. Dieną prieš jį jau neberamiai gyvenu, o ir po jo ne iškart galiu sugrįžti į normalų gyvenimą. Mokytojo ir mokinio situacija, galios ir manipuliacijos tema, moralės klausimai, svarstymai, kiek esi vertas būti mokytoju – ten kabinama daug temų, kurios yra labai arti mūsų.
Spektaklio struktūra – tarsi antikinės pjesės: pačioje pradžioje jau supranti, kad baigsis blogai, bet tiek žiūrovams, tiek aktoriams įdomu stebėti, kaip scena po scenos tai įvyks. Tai reikalauja labai didelės stiprybės, koncentracijos ir provokacijos – būdami geri bičiuliai, scenoje esame negailestingi vienas kitam. Tačiau tai yra teatras. Kartais manau, kad būdami kultūringi, empatiški žmonės kasdienybėje mes tuo spektakliu netgi pasinaudojame kaip galimybe išmesti visus susikaupusius neigiamus dalykus, išsikrauti.
Teatras tarsi suteikia galimybę iš savęs išleisti tai, ką padarius gyvenime pasekmės būtų labai sudėtingos. Šiame spektaklyje negali būti abejingas ar atsiribojęs, jis kaskart veikia mus labai stipriai – neretai būna ir ašarų. Mes, aktoriai, turime savo ritualą – minutę po spektaklio stovime apsikabinę. Tai tarsi sugrįžimas į realų pasaulį, atsiprašymas už tai, ką scenoje padarėme ir pasakėme.
