„Idealiausias mefistofeliskas demonas ir įtaigiausias „bohemiečių“ velnias“, – taip šį solistą po „Fausto“ premjerų apibūdino režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Šįsyk Almas Švilpa savo galias paskleis koncertų salėje „Compensa“, kur bus rodoma „Toska“.
Dar 1995 metais jis išvyko į gastroles, po kurių ilgam jau nebegrįžo. Įspūdingos išvaizdos Almas šiandien – vienas pagrindinių Eseno operos (Vokietija) solistų, be kurio neapsieina dauguma teatro spektaklių. Almas niekada nesirinko lengvų kelių, puikiai atlikdamas vieną ar dvi partijas.
Jo repertuare yra dešimtys vaidmenų, turinčių labai ryškias vaidybines charakteristikas, ir Almui ne naujiena, kai per vieną savaitę jis turi dainuoti penkis skirtingus vaidmenis skirtinguose teatruose.
Nors darbų grafikas sudėliotas kelerius metus į priekį, jis stengiasi niekada neatsisakyti galimybės padainuoti savo gimtojoje Lietuvoje. Ypač, kai ta galimybė – viena įsimintiniausių vyriškų operos partijų – Skarpija, ne vienerius metus jam nedavusi ramybės...
- Skarpijos vaidmuo seniai buvo Jūsų svajonių sąraše. Jūsų kuriamo šiurpą ir pasibaisėjimą keliančio Skarpijos vidinei jėgai ir manipuliacinėms galioms nepajėgia atsispirti niekas. Kodėl taip troškote sukurti šį vaidmenį?
- Man nuo studijų laikų patiko charakteringi vaidmenys. Manau, kad kompozitoriai, rašydami veikalus, ne veltui personažams parenka tam tikrus balso tipus.
Juk tenoras retai kada gali būti labai piktas personažas, kuriam „per dantis kraujas varva“, o bosas-baritonas nebus meilužiu, na nebent Don Žuanas, bet ir jame yra labai daug demono. Kompozitoriai kažką girdėdavo tuose balsuose. Tarkime, Skarpija, – jo balse taip pat turi būti tamsos, demoniškumo.
Žinoma, turiu pripažinti, jog dar prieš 20 metų nepagalvojau, kad dainuosiu Skarpiją, kaip niekuomet nemaniau, kad dainuosiu Olandą, Votaną ir panašius. Bet taip būna, kai teisingai pasirenki repertuarą, išeini į tą kelią, į kurį ir turėjai pakliūti.
Gal, jei prieš tuos pačius 20 metų būčiau žinojęs, jog turiu padaryti šią partiją, dabar ko gero čia nesėdėtume ir apie „Toską“ nekalbėtume. Būčiau bandęs tuomet. Ir tai būtų buvusi klaida.
- Dabar repetuojate „Toską“, kurios veiksmas yra perkeltas į fašistinę 1940-ųjų Italiją...
- Taip, ir tai yra labai geras ir logiškas sprendimas. Kuo gi Napoleono laikai, kurie yra nurodyti librete, skiriasi nuo Antrojo pasaulinio karo metų, o pats Napoleonas – nuo Stalino, Hitlerio? Galime pasvarstyti, kuris iš jų buvo blogesnis ar geresnis, bet juk principas yra tas pats.
Manau, jog šiame sprendime viskas yra puikiai suderinta. Jei „Toską“ perkeltume į, tarkime, 1970-uosius, čia būtų galima pritaikyti KGB liniją, Šaltojo karo motyvus, bet visgi Antrasis pasaulinis karas yra didžiausia praėjusio šimtmečio žaizda, dilema ir barbariškumas.
- Tad ką šiame laikmetyje jums simbolizuoja Skarpijos personažas?
- Manau, jog jis yra vienas aukščiausio rango pareigūnų, labai valdingas, daug galios turintis žmogus. Toks, koks Rusijoje buvo Berija. Tamsus, šiek tiek, o gal ir visa galva, nenormalus personažas.
Jis ištvirkęs ir gali Toskai sakyti tokius žodžius, kaip: „Kuo tu daugiau manęs nekenti, tuo labiau aš tavęs geidžiu“. Jis ne sadistas, kuris jaučia malonumą kankindamas kitus, ne, tai – kažkas kito. Žmogus, kurio jis nekenčia, iš tiesų jam teikia seksualinį susijaudinimą.
Tai – perversija, iškrypimas. Kaip žinome, istorijoje tokių žmonių buvo daug, kad ir tas pats Berija. Juk jam pristatydavo, atveždavo jaunas nekaltas mergaites, kurias jis prievartaudavo, o pasipriešinusios dingdavo be žinios.
- Jūs dainuojate patį įvairiausią repertuarą pačiuose įvairiausiuose Europos operos teatruose - „Deutsche Oper" Berlyne, Vienos valstybinėje operoje, Maskvos Didžiajame teatre. Kodėl operos solistui svarbu turėti laisvę ir nebūti pririštam tik viename teatre, prie vieno vaidmens?
- Negali būti viename teatre, nes net ir jame tuomet tapsi neįdomus, niekas nenorės tavęs imti. Kitą vertus, būdamas dainininku ir neturėdamas nuolatinio darbo, esi įvarytas į kampą. Tau paskambina, pasako, kad nori tavęs toks ir toks teatras, išdėsto sąlygas, kiek spektaklių, o ką tu? Tarkime, aš esu šeimos galva ir turiu ją išlaikyti, rūpintis, juk tai mano svarbiausia funkcija.
Tokioje situacijoje imi ir važiuoji, jei tik esi laisvas. Nesvarbu, sergi, nesergi, – važiuoji, darai. Jau dabar aš turiu galimybę pasakyti „ne“, nes esu apdraustas, gaunu tam tikrą pinigų sumą. Kita vertus, jei dabar būčiau laisvas, dainuočiau tik Richardo Wagnerio muziką.
Taip jau yra – jei dainuoji R.Wagnerį, kitam repertuarui tavęs neima, ar agentai nenori parduoti, nes jis vienas daugiausiai apmokamų ir sunkiausių darbų. O aš dainuoju nuo Händelio iki to paties Wagnerio, ir kol kas sekasi.
- Jums tenka dainuoti daug „sunkiasvorių“ partijų – ar joms reikia kažkaip ypatingai ruoštis? Ar jos atima daugiau fizinių, emocinių jėgų? Kaip atlaikote tokius krūvius?
- Kad ir kaip keistai skambėtų, esu linkęs dainininką lyginti su sportininku. Abiem labai svarbi fizinė forma, kurią turi nuolat palaikyti, ypač, jei dainuoji vadinamąjį „sunkųjį“ repertuarą, kuris, aišku, sekina ir emociškai vien jau dėl savo didelių apimčių, ir vokaliai dėl labai didelių orkestro sudėčių.
Kita vertus, tai yra nuostabiai graži muzika, kurioje genijų užkoduota energija suteikia didžiulį impulsą, galimybę prisiliesti prie amžinybės...
- Daug sportuojate. Kokia šaka jums artimiausia, kokių naujų sportinių įpročių atrandate?
- Jaunystėje daug užsiiminėjau kovos menais: dziudo, karatė, kikboksu. Dabar man užtenka porą kartų per savaitę nueiti į sporto klubą, pajudėti, palaikyti fizinę formą. Gerai pasivaikščioti, pavyzdžiui, sportiniu ėjimu valandą, pusantros, dvi be sustojimo. Būtina nueiti į baseiną, savaitgaliais – į sauną.
Tiek sporto man kol kas pakanka ir, jei sveikata leis, laikysiuosi šio režimo toliau. Anksčiau, pamenu, daužydavau bokso kriaušę, rimtai dirbdavau, bet dabar ir be to galiu apsieiti. Sportas ir amžius eina greta. Ėmiau suprasti, kad nebūtina kelti 160 kilogramų, nes metai duoda savo. Sportas nebūtinai turi būti ekstremalus, svarbiausia – judėti.
Kartu su Almu Švilpa Skarpijos vaidmenį atliks ir Latvijos baritonas Janis Apeinis (kovo 27 d.), kurie pakeis Kostą Smoriginą, išvykusį į Stokholmą bei Londoną koncertams su Stokholmo filharmonijos ir BBC simfoniniais orkestrais.
