Dar šio sezono pradžioje kūrybinės veiklos 50-metį mininti G.Kaukaitė apkeliavo nemažai Lietuvos miestų ir miestelių su nauju filmu apie save „Aš žinau tą smoką“, daug bendravo po šių seansų su publika.
O šį antradienį artistė pakvies bendraminčius į kitokį susitikimą „Apie aną ir šį laiką“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kuriame ne tik pasakos apie dainavimą ir aktorystę, operos vaidmenis ir koncertus, bet ir supažindins su savo eseistiniais tekstais.
– Apie jus ir aną laiką skaitytojams jau nemažai pasakota. O kuo šiandien gyvena buvusi scenos primadona? – paklausiau 75 metų G.Kaukaitės.
– Geriau apsieikime be žodžių „žvaigždė“ ar „primadona“.
Žmonės per daug įniko dovanoti visiems titulus: kas antras šiandien maestro, kas antra – primadona.
Man maestro iš dainininkų gali būti tik Virgilijus Noreika, kurį pažinome kaip mokytoją iš didžiosios raidės, o primadona – Irena Milkevičiūtė ar Sigutė Stonytė, nelygu, koks repertuaras.
Beje, per vieną konferenciją primadonos tema Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) kviestinė pranešėja pripažino, kad primadonos titulas „operos industrijoje“ prilygsta sporto žvaigždės titului.
Kaip tai tolima menui. Buvo keista girdėti ir terminą „operos industrija“ – dar nepripratau prie jo. Kai pati dirbau teatre, viskas čia buvo tiesiog idealizuojama.
Grįžtant prie jūsų klausimo, aplinkui vyksta tiek įvairiausių renginių, kad neįmanoma visur suspėti.
Štai užvakar Muzikos akademijoje ant sienos suskaičiavau 33 renginių afišas!
Stengiuosi pastebėti ir išsirinkti tikrus dalykus. Tarkime, neseniai patekau į bendraminčių sambūrį Vilniaus M.K.Čiurlionio namuose atėjusi į susitikimą su Valentinu Masalskiu.
Čia buvo viskas tikra – jokių plakatų ir vėliavų. Nedidelis butukas buvo pilnas jaunų žmonių.
Pastaruoju metu esu didelė dramos teatro gerbėja. Tris kartus per kelis pastaruosius mėnesius buvau Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Belaukiant Godo“, kurio pagrindinius vaidmenis atlieka Arvydas Dapšys, Andrius Žebrauskas ir Mindaugas Capas.
Šis spektaklis man – šventų kriterijų išsaugojimo pavyzdys. Gyvuoja jau beveik 20 metų, bet visiškai nesensta.
Kaip religingam žmogui sekmadieniais reikia nueiti į mišias, taip man tuos 20 metų „Belaukiant Godo“ yra tarsi lakmuso popierėlis, savęs patikrinimas. Kas kartą po šio spektaklio pasidžiaugiu ir persižegnoju, kad tikrų dalykų dar tebėra.
– Jūs pati gana anksti – prieš 22 metus – pasitraukėte iš scenos. Ar buvo sunku su tuo susitaikyti, gyventi be scenos?
– Jeigu nesiruoštum pasitraukimui, tikrai būtų didelė tragedija.
Aš ruošiausi. Stebėjau, kaip sekasi nueiti nuo scenos kitiems, ypač dainininkėms ir dramos aktorėms. Mačiau jų kulminaciją ir kas buvo po jos. Aš mačiau, kas galbūt nepastebėjo, kad turėjo nueiti.
Balsas yra gyvas ir neamžinas. Kai pajunti jį atsitraukiant, prarandant klusnumą, negali apgaudinėti savęs ir žmonių.
Man nueiti nuo scenos labai padėjo pedagoginė veikla. Išsisakymas klasėje teikia didelį moralinį pasitenkinimą, nors ir neprilygsta spektakliui ar koncertui. Kita vertus, jei gyvenime yra tik darbas ir nežinai, kaip gyventi, jei nedirbi, labai nekas.
– Iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pasitraukėte savo noru, skyrusi jai 32 metus.
Ar nesinorėjo sugrįžti?
– Prieš kurį laiką buvau pakviesta vesti akademijoje interpretacijos kursus. Tada pajutau, kaip stipriai pasikeitė laikai ir studentų lūkesčiai.
Šiandien jie nebelinkę gaišti laiko gilindamiesi į interpretacijas, nori trumpų ir aiškių receptų, kaip kuo greičiau viską padaryti ir kur nors svetur iškeliauti.
Tiesa, kartkartėmis ir dabar man paskambina jauni žmonės prašydamiesi į konsultaciją. Susitinkame nepriklausomoje teritorijoje – Mokytojų namuose arba Kino, teatro ir muzikos muziejuje.
Tačiau pagrindinis mano užsiėmimas dabar yra susitikimai su pačia savimi ir savo personažu gyvenime. Čia negali vaidinti, turi būti savimi, ir tai nėra paprasta.
Sukaktys duoda progą atsigręžti atgal ir pasvarstyti, kaip gyvenai, ką planavai, ką svajojai, o kas įvyko iš tikrųjų.
– Jums turėtų būti labai ramu po kelionių per Lietuvą – įsitikinote, kaip žmonės jus myli.
– Šis gyvenimo tarpsnis man buvo labai netikėtas.
Kelionės prasidėjo nuo atsitiktinio kvietimo atvykti į Pakruojį. Vėliau tai nugirdo Kupiškis ir Panevėžys – nuvažiavau ir ten, o po to – dar į Kauną, Plungę, Palangą, Sedą, Joniškį, Viekšnius, Telšius.
Seniai buvau mačiusi Lietuvą iš taip arti ir kupinas lūkesčių, susmeigtas į mane žmonių akis. Seniai bejaučiau auditorijos siunčiamus impulsus. Pajusti tą emocinę apykaitą – didelė laimė.
Įvykdavo kažkoks stebuklas, – lyg būtų susirinkę tos pačios kraujo grupės žmonės.
Po filmo ilgai kalbėdavomės. Paaiškėjo, kad Viekšniuose yra Biržiškų draugija, Palangoje išgirdau apie Lietuvai pagražinti draugiją. Žmonės buriasi, susitelkę ką nors veikia. Kai užtinki gyvų syvų ir prie jų prisilieti, tarsi atkapstai savo šaknis, pasitikrini pulsą – pajunti, kad gyvenimas tęsiasi.
Tikriausiai norėjau būti žvaigždė arba pati geriausia – be šito negalėtum eiti dainuoti.
Bet tikrovėje gavau neįkainojamų gyvenimo dovanų. Tokia dovana buvo ir muzikos pažinimas per lietuvišką repertuarą, kurį dainavau, nors nebuvau to numačiusi, tam pasirengusi.
Dainuodama lietuviškus kūrinius subrendau kaip žmogus. Aišku, ši muzika mane įtraukė natūraliai, nors ir neplanuotai. Turėjau tikrą ryšį su tautos šaknimis, nes mane taip užaugino.
– Augote kaime?
– Mane augino seneliai Plungės miesto pakraštyje. Mano tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, kalėjo lageryje už ryšius su miškiniais. Iš tėviškės – Prūsalių kaimo – išvyko ir mama, nes likti buvo pavojinga.
Tėvas grįžo tiktai Stalinui mirus, po amnestijos. Visai neseniai perskaičiau jo bylą Ypatingajame archyve. Ilgai negalėjau tam ryžtis, nes dažnas šiandien pelnosi iš svetimos kančios, darydamas save herojumi.
Prieš porą metų man pasirašė tekstas „Mano Eldoradas“ apie tą tėviškės lopinėlį – Prūsalių kaimą prie Plungės.
Tai buvo tarytum sugrįžimas ir leidimas sau pačiai pasikuisti atminties archyvuose, atsigręžti ir į visus kitus įvykius, į sutiktus ir pažintus žmones.
Taip tuose prisiminimų archyvuose ir kuičiuosi. Neskubu, nes tai toks saldus malonumas.
Apie tą ir šį laiką – žodžiais, muzika, vaizdais
G.Kaukaitė 10 metų skyrė LNOBT, po to 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė, 1977–2009 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Jos sceninė karjera vadinama lietuvių kamerinės muzikos aukso amžiumi. Dainininkė kūrė ir įtvirtino lietuvių vokalinės muzikos atlikimo tradiciją. Kūrinių jai parašė ir dedikavo kone visi garsiausi lietuvių kompozitoriai – nuo F.Bajoro ir E.Balsio iki O.Balakausko, B.Kutavičiaus, A.Martinaičio.
Sostinės M.Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje rengiamoje popietėje „Apie aną ir šį laiką“ skambės solistės rečitalių fragmentai ir F.Latėno scenos vaizdelio „Išsiskyrimai“ ištrauka (1996 m., eilės S.Gedos). G.Kaukaitės laikų Vilnių ir jos namų atmosferą primins A.Kunčiaus kino ekspromtas „8,5 min. su Giedre ant stogo“ (1982 m).
Bibliotekos stenduose šia proga atveriama solistės portretų, sukurtų žymių Lietuvos fotomenininkų, paroda. Taip pat bus pristatytos dailininkės Z.Sodeikienės (JAV) iliustracijos kompozitoriaus F.Bajoro „Sakmių siuitai“.
Susitikime dalyvaus kompozitorius F.Latėnas, literatūrologas V.Sventickas, aktorius E.Stancikas, jį moderuos muzikologė J.Katinaitė. Renginio pradžia – 18 val.
